Pasak jos, geniai, meletos gyvena natūraliuose uoksuose, todėl būtina išsaugoti uoksinius medžius. "Inkilai tik labai santykinai gali kompensuoti natūralių uoksų poreikį, bet šiuo metu yra ypač svarbūs sodybose, kur senų medžių nėra, o vabzdžių, jų lervų – pakankamai", – atkreipia dėmesį ekologė. Prie namų iškeltuose inkiluose mielai apsigyvena įvairių rūšių zylės, margasparnės musinukės, bukučiai, naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai, varnėnai. Iš minėtų paukščių tik varnėnai ir margasparnės musinukės žiemoti išskrenda į šiltus kraštus, kiti pasilieka pas mus žiemoti. "O likusiems pas mus žiemoti paukščiams inkilai yra tikras išsigelbėjimas: juose paukščiai slepiasi nuo šalčio, vėjų, praleidžia ilgas, žvarbias naktis, o kartais – ir dienas. Į vieną inkilą sulenda po kelias zyles, žvirblius, šildydamiesi glaudžiasi vienas prie kito. Neradę inkilų paukščiai slepiasi metaliniuose vamzdžiuose, pastogėse, gyvatvorėse, bet ten sąlygos daug nepalankesnės nei erdviuose inkiluose. O jei juose randa sausų medžio pjuvenų, jaučiasi kaip natūraliame medžio uokse!" – apie paukščių gyvenimo ypatumus pasakoja M.Jankauskienė.

Iš inkiluose perinčių paukščių tik varnėnai sugeba išsivalyti savo inkilus, pasak ekologės, jie yra tikri švaruoliai. "Būtinai turime išvalyti tuos inkilus, kuriuose perėjo zylės", – primena M.Jankauskienė. Pasak jos, zylės dažnai peri po du kartus per sezoną ir kiekvienam perėjimui dažniausiai renkasi švarų, zylių dar neperėtą būstą. Taip yra todėl, kad zylės suka lizdus iš įvairių gyvūnų plaukų, vilnų, kuriose mielai apsigyvena įvairūs parazitai, ypač daug prisiveisia paukštinių blusų, kurios čia išžiemoja. Atėjus pavasariui prie nevalyto inkilo matai kaip apie landą saulės atokaitoje šildosi daugybė tamsios spalvos blusų, kurios užpuola ne tik atskridusį paukštį, bet ir žmogų. Paukštį jos parazituoja ilgai, nuo jų jie gali sumenkti ir net žūti, ypač jaunikliai. Žmogų jos gali sukandžioti, bet nuolat neparazituoja.

"Inkilus reikia valyti ir todėl, kad paukščių lizduose lieka neišperėtų kiaušinių, kitų liekanų, buvęs lizdas per žiemą prisigeria drėgmės, pradeda irti ir pūti", – paaiškina ekologė. Lizdas kraunamas ant lizdo inkilą pripildo iki angos, todėl įvairūs plėšrūnai lengvai pasiekia lizduose esančius kiaušinius ar jauniklius. Ekologės teigimu, perpildytus inkilus paukščiai apleidžia, nebeperi.

"Kol orai dar šilti, nusikabinę inkilus apžiūrėkime juos, jei neatidaromi – perdarykime, kad būtų įmanoma išvalyti, o išvalę vėl pakabinkime. Jei turime galimybių iškelkime ir naujų inkilų, juose mūsų mylimi paukščiai saugiai peržiemos, o pavasarį apsigyvenę džiugins giesmėmis ir švarins sodus!" – ragina ekologė.

Tiesa, prieš gaminant inkilus, derėtų pasidomėti, kokiems paukščiams kokio dydžio inkilą sukalti ir kokio dydžio landą padaryti, kad naujieji namai sparnuočiams būtų patogūs, o plėšrūnai negalėtų pasikėsinti į giesmininkus ir jų jauniklius.