Natūralios pelkės užima vos apie 2,73 proc. Lietuvos teritorijos, o pažeistos – dar beveik 7 proc. Dauguma jų nedidelės – iki 50 ha ploto ir netolygiai išsibarsčiusios šalies viduje. Didžioji dalis jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumoje, Pietryčių lygumos upių slėniuose.

Pelkės nuo seno buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis – pelkės, ypač liūnai ir raistai, kaip paslaptingos vietos minimi lietuvių mitologijoje ir tautosakoje, su jomis susiję daug vietovardžių, čia kaimo gyventojai vesdavo ganytis gyvulius, rinko vaistažoles, dėl antiseptinių savybių kiminus naudojo žaizdoms tvarstyti, drėgnais kiminais perdengtos daržovės gerai išsilaikydavo per žiemą – nei pūdavo, nei džiūdavo. Dėl jų termoizoliacinių savybių kiminai būdavo klojami tarp rąstų statant namus.

Išnykus pelkėms nebebūtų ir daugybės augalų bei gyvūnų rūšių, kurioms pelkė – vienintelė buveinė. Kai kurios Lietuvoje dar sutinkamos augalų rūšys – dvilapis purvuolis, pelkinė uolaskėlė, žvilgančioji riestūnė – retos ir nykstančios visoje Europoje. O kur dar rasi tokių paslaptingų augalų kaip vabzdžiaėdžiai – paprastoji tuklė, saulašarės ar skendeniai?

Daugybė upelių išteka iš pelkynų. Jei nebūtų pelkių, upeliai gerokai sutrumpėtų, nes nebebūtų jų aukštupių, kuriuos maitina pelkių vandenys. O ir tie sutrumpėję upeliai ir upės, į kurias jie suteka, nebūtų tokie vandeningi. Žemesnis vandens lygis būtų ir ežeruose, dėl to jie greičiau dumblėtų, juos sparčiau užkariautų nendrės bei vandens augalija. O dalies seklesnių ir mažesnių ežerų iš viso neliktų. Galbūt ir būtent to, kuriame mėgstate maudytis, žvejoti ar kitaip prie jo leisti laiką.

Išnykus pelkėms, pasikeistų visa aplinka. Tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad pelkė dalijasi gyvybiškai būtina drėgme su aplinkiniais plotais – sausringais metais tik papelkiuose galima rasti kokį baravyką ar uogą, kai visur kitur miškai tušti.

Pelkės nepelnytai užmirštamos kalbant apie klimato kaitą ir jos švelninimo būdus. Iš visų sausumos ekosistemų pelkės yra pati efektyviausia anglies saugykla – ploto vienete pelkės sukaupia iki septynių kartų daugiau anglies nei kitos sausumos ekosistemos, pralenkdamos ir miškus. Jos pasižymi savybe kaupti augalų iš oro paimtą ir organiniais junginiais paverstą anglies dioksidą nevisiškai suskaidytose augalų liekanose – durpėse.

Tačiau šią, klimato kaitos sąlygomis ypač svarbią funkciją, pelkės gali atlikti tik tada, kai yra nepažeistos – nesutrikdytos jų hidrologinės sąlygos ir nesunaikinta pelkinė augalija. Kitu atveju prasideda pavojingas atvirkštinis procesas. Deja, didžioji dalis mūsų pelkių yra apsausintos arba visiškai nusausintos.

Parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertės, botanikės Dalytės Matulevičiūtės informaciją