S. Jasevičiūtė: kai vieną kartą įsimyli taksą, kito kelio nebėra

Radijo laidų vedėjos, taksų veislės šunų mylėtojos ir veisėjos Skaivos Jasevičiūtės namuose šiuo metu gyvena septyni keturkojai, ir tai jai – ne problema. Moteris yra patyrusi kinologė, tad puikiai žino, kaip susitvarkyti ir su didesniu kiekiu augintinių. Ypač tokių kaip taksiukai, kurie sugeba ir paguosti, ir prajuokinti.

– Papasakokite, kada jūsų gyvenime atsirado taksai?

– Mano gyvenime pirmasis taksiukas atsirado, kai man buvo devyneri metai. Perskaičiau vieną norvegų rašytojos knygutę, kurioje buvo personažas taksas, vardu Virdulio vamzdis, augantis didelėje šeimoje. Labai mane sužavėjo ta veislė ir prašiau tėvų būtent takso. Susitaupiau pinigų ir tėvai galų gale leido nusipirkti pirmą šunį.

– Kiek jis jums kainavo?

– Neprisimenu, nes tai buvo labai seniai. Kaip vaikui tai buvo tikrai daug. Tėtis, kiek pamenu, dar pridėjo, nes mano santaupų nepakako, o aš jau taip buvau įsikabinusi į tą šunį... Žodžiu, mes namo grįžome su šuniu, tuo visai neapsidžiaugė mama, kuri tuo metu laukėsi mano sesers. Bet aš sakiau, kad mamai – sesuo, man – šuo. Labai sąžiningi mainai. Tėvams teko susitaikyti, nes aš norėjau būti vienturtė, bet sužinojau, kad turėsiu sesę. Tai man kompensacija buvo šuniukas.

Nepaisant to, kad pirktas turguje, jis buvo grynakraujis taksas su kilmės dokumentais.

– Ir kaip sekėsi? Jis buvo toks, kokio ir tikėjotės?

– Taip, taip, žinoma. Manau ir tėvai apsidžiaugė, kad tą šunį turiu, nes aš visiškai pasinėriau į rūpinimąsi juo, dresūrą, pasivaikščiojimus, bendravimą – į visa tai, kas susiję su šuniu, ir netrukdžiau jiems užsiimti savais reikalais.

Ir šuniu tėvams tikrai nereikėjo rūpintis, nes aš buvau būtent tas pareigingas vaikas, kuris, jeigu pažadėjo, kad pasirūpins šunimi, būtent tai ir daro.

– Kuo vardu buvo jūsų pirmasis taksiukas?

– Jis buvo vardu Tobis, kaip, tikriausiai, 80 proc. šunų tais 1991-aisiais, nes visi buvo prisižiūrėję "Vergės Izauros".

– Kiek metų jis gyveno?

– Tobis gyveno keturiolika metų. Tai gražus, ilgas amžius. Kai jis mirė, buvo labai liūdna. Aš tuo metu jau buvau suaugusi ir nusprendžiau, kad be takso gyventi bus liūdna. Po kurio laiko namuose atsirado dar vienas šuo.

– Ir vėl buvo taksas?

– Ir vėl taksas. Nes, kai vieną kartą įsimyli taksą, kito kelio nebėra. Pamilsti šios veislės šunis ir jokių kitų nebenori. Tada atsirado Luis, paskui – Merfis, Marselis ir taksų vis daugėjo, daugėjo...

Jausmai: taksų veislės šunis Skaiva įsimylėjo dar vaikystėje – ta meilė tęsiasi iki šiol. D. Stankaus nuotr.

– Prieš kurį laiką įkūrėte veislyną "Marselio Kompanija", kuris, kaip skelbiama, veisia trumpaplaukius standartinius, trumpaplaukius nykštukinius ir trumpaplaukius triušinius taksus. Kodėl gimė idėja kurti veislyną?

– Idėja kurti veislyną – ne spontaniškas noras. Ji buvo labai ilgai brandinta. Iš pradžių buvau tiesiog taksų augintoja, kuri labai domėjosi veisle. Paskui labai susižavėjau šunų parodomis – man patiko tai kaip hobis. O paskui pagalvojau – jeigu jau ir parodose tų gražių šunų daugėja, ir mano namuose, ir mano aplinkoje, tai galima pabandyti ir veisti šunis, pasižiūrėti, ar įmanoma dar kažkaip pagerinti veislę ir išveisti kažką įdomaus.

Drąsūs ir linksmi – du žodžiai, kurie geriausiai apibūdina taksų veislę.

Taksų šiuo metu yra devynios veislės. Jie skirstomi pagal plauką ir pagal dydį. Yra šiurkščiaplaukių, ilgaplaukių ir trumpaplaukių, o tada dar standartinių, nykštukinių ir triušinių.

Pradėjau nuo standartinių trumpaplaukių taksų – toks buvo ir pirmas mano šuo. Vėliau mano namuose apsigyveno trumpaplaukiai nykštukiniai ir trumpaplaukiai triušiniai taksai. Dar kažkuriuo metu turėjau ir šiurkštuką. Buvau pradėjusi ir veisti šiurkštukus, bet nusprendžiau, kad užtenka trijų veislių – ir taip jau daug darbo.

– Kaip rasti laiko viskam? Šunims juk reikia daug dėmesio.

– Žinoma reikia – ir daug dėmesio, ir daug rūpesčio. Todėl visada ir sakau, kad tik tada, kai matai, kad to laiko šuniui galėsi skirti pakankamai daug, tik tada ir gali įsigyti šunį. Jeigu  sėdėsi visą dieną darbe, o šuo sėdės vienas namie, tai nieko gero iš to nebus. Kadangi aš turiu labai labai puikų ir palankų darbą, galiu gana daug laiko skirti savo šunims.

– Kokie yra taksai?

– Drąsūs ir linksmi – du žodžiai, kurie geriausiai apibūdina šią veislę. Tai yra mažas šuniukas, bet jis pats įsivaizduoja, kad yra labai didelis šuo. Tai bebaimis, medžioklinis šuo. Tai šuo, kuris visada turi savo nuomonę. Šuo, kuris turi humoro jausmą. Va tokie jie yra. Dar jie yra gana garsūs.

Taksai yra prieraišūs šunys, kurie pripranta prie savo šeimininkų ir myli savo šeimos narius kaip ir bet kurie kiti šunys. Vis dėlto, jeigu tėveliai nori nupirkti taksą savo vaikams ir tikisi, kad jis kaip pliušinis žaisliukas galės pakęsti visas jų išdaigas, taksas tikrai nėra toks. Taksas – savarankiškas, medžioklinis šuo, kuris tikrai nėra vaikų žaislas. Taksai gerai sutaria su vaikais ir juos myli, tačiau svetimų vaikų nemėgsta. Jeigu prie takso parke pribėgs septyni vaikai ir pradės jį niurkyti – tai jam tikrai nepatiks. Verčiau įsigyti pliušinį žaislą, o ne šunį, jeigu su juo bus netinkamai elgiamasi.

– Žmogui, kuris nori nusipirkti taksiuką ir tikisi, kad gulės ant sofutės, o šuo – prie jo kojų, tai gal nelabai?

– Kodėl ne? Taksai labai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo. Tuo jie yra parankūs šunys. Aišku, kaip ir kiekvienam šuniui, jam yra reikalingas fizinis aktyvumas. Bet tikrai ne toks, kokio reikėtų kurtui, aviganiui arba haskiui, kuriems to fizinio krūvio tikrai reikia daug daugiau. Taksas gali ir labai sėkmingai gulėti ant sofutės, ir storėti kartu su šeimininku. Tik neaišku, ar tai bus sveika pačiam taksui. Greičiausiai ne. Bet jis prisitaikys.

– Tai nedidelis šuo, vadinasi, jis puikiai gali gyventi bute, jam nebūtina didelė teritorija lakstyti?

– Taksas puikiai gali gyventi bute. Jeigu tik su juo yra pakankamai užsiimama, jis yra vedžiojamas lauke, tai bute jis bus tikrai ramus ir nesukels jokių didelių rūpesčių. Aš su savo septyniais taksais jau gyvenu name, nes taip yra patogiau. Bet  su dviem trimis galima drąsiai gyventi bute.

– Gyvenant name galima juos tiesiog išleisti į kiemą, nereikia vedžioti su pavadėliais?

– Reikia pasivaikščioti ir su pavadžiu, nes jeigu vien tik išleisi lakstyti į kiemą – turėsi visiškai nesocializuotą šunį, kuris nebus matęs nieko, išskyrus savo kiemo teritoriją, ir kita aplinka jam kels nerimą, baimę. Pasivaikščioti bet kokiu atveju reikia, bet galbūt to nereikia daryti tiek daug, kiek reikėtų gyvenant bute.

– Ar taksus būtina dresuoti, jeigu žmogus nesiruošia vesti augintinio į šunų parodas ar varžybas?

– Visus šunis reikėtų dresuoti. Nes šuo – nesvarbu, ar jis visiškai mažiukas, ar didelis – turi žinoti pagrindines komandas, ko iš jo nori šeimininkas. Šuo turi žinoti, ko jam negalima, o kas leidžiama. Pagrindines komandas turi žinoti absoliučiai visi šunys. Taksai irgi.

Tikslas: taksų veislyną S.Jasevičiūtė įkūrė siekdama populiarinti šią veislę ir suteikti džiaugsmą taksiukus auginti pageidaujančioms šeimoms. D. Stankaus nuotr.

– Taksai imlūs dresūrai?

– Apie taksus yra labai daug mitų sukurta: kad jie pikti, nemėgsta vaikų, agresyvūs, nepasiduoda dresūrai. Tai nesąmonė. Taksai, išveisti gerų veisėjų, yra tikrai geri, su vaikais sutariantys šunys, visiškai neagresyvūs ir puikiai pasiduodantys dresūrai. Aš neseniai naujiems šeimininkams atidaviau trijų mėnesių šuniuką, kuris jau po dviejų savaičių moka pagrindines komandas: ir sėdi, ir leteną duoda sveikindamasis. Tiesiog šeimininkai su juo užsiima.

– Ar sunku būna atsisveikinti su jūsų veislyno šuniukais?

– Ne, man nebūna sunku atsisveikinti. Žinote, kodėl? Tikrai ne todėl, kad jų nemyliu – kiekvienas taksiukas išaugintas lyg vaikas, labai brangus ir svarbus. Negaila dėl to, kad iki tol, kol juos išleidžiu į naujas šeimas, atlieku labai kruopštų darbą parinkdama jiems namus. Ir atiduodu tik tada, kai įsitikinu, kad juos ten mylės labiau, nei mylėčiau aš, arba bent jau tiek pat. Man iki šiol viena nuostabiausių akimirkų – šuniuko ir jo naujos šeimos pirmas pasimatymas. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų mačiau laimės ašaras, ir verkia net vyrai. Gera matyti, kad duodi žmonėms į rankas laimę, draugą, kuris lydės tuos žmones dešimtmetį ar net ilgiau. Tai yra labai geras jausmas. Gera, kai tau rašo, skambina ir pasakoja, kiek tas mažas trumpakojis padarėlis į namus atnešė džiaugsmo ir gerų emocijų. Va, dėl šitų akimirkų verta veisti šunis. Ir dėl to negaila su jais atsisveikinti.

– Yra buvę, kad neatidavėte, pasakėte ne?

– Yra buvę ir taip.

– Ko jums yra prikrėtę jūsų taksai?

– Oi, labai daug visko. Jau per tiek metų net neskaičiuoju – nuo sudraskytų odinių baldų iki apgraužtų sienų, nenusakomo kiekio sugraužtų įkroviklių ir kitokių išdaigų.

– Būna pikta?

– Ne, pati kalta – ne vietoj palikau.

– Tai iš esmės jūsų veislyno tikslas yra populiarinti šią veislę?

– Taip, tai yra veislės populiarinimas. Ir tai yra mano hobis, mėgstama veikla, kuri labai įtraukia. Kuri susideda ne vien tik iš veisimo – tai ir važinėjimas į šunų parodas, bendravimas su bendraminčiais, ieškojimas įdomesnių veisimo kombinacijų.

– Girdėjau, karantinas turėjo neigiamos įtakos ir jūsų šunims. Jiems labai trūko bendravimo su žmonėmis?

– Taip, nes mes esame labai socialūs ir anksčiau būdavo, kad kiekvieną savaitgalį vis išvažiuodavome kažkur. Arba pas mus kas nors atvažiuodavo į svečius ir tie mano namai buvo pilni žmonių, toks traukos centras. Taksai buvo įpratę, kad vis yra kažkoks veiksmas, o per karantiną viso to neliko. Mano šunys sėdėdavo ant palangės ir žiūrėdavo pro langą lyg klausdami: "Ei, kur visi?!" Laimė, vasarą situacija šiek tiek pasitaisė, tai ir mano augintiniai atsigavo.


Apie taksų veislę

Pirmieji ilgi šunys trumpomis kojomis pasirodė ant skulptūrų iš Senovės Romos ir Egipto laikų.

Europietiški šiandienio takso pėdsakai veda į XIV a. Vokietiją. Taksai – seniausia urvinių šunų veislė. Išvedė juos Pietų Vokietijoje XVII a. Senuosius žemaūgius skalikus (brakus), kuriuos dėl trumpų, kreivų kojų laikė veislės broku, sukryžmino su pinčeriais. Brakai naujai veislei perdavė gebėjimą grobį persekioti su balsu, puikią uoslę, pyktį žvėriui ir azartą. Taip pat puikias "urvinio darbo" savybes.

Trumpaplaukiai taksai buvo pagrindinė veislė kuriant ilgaplaukius ir šiurkščiaplaukius taksus. Ilgaplaukių taksų tipas susiformavo XVIII a., kryžminant trumpaplaukius su spanieliais. XIX a., trumpaplaukius taksus kryžminant su nykštukiniu pinčeriu, cvergšnauceriu, dendžio Dinmonto terjeru, buvo gautas šiurkščiaplaukis taksas.

Pirmasis taksų standartas parašytas 1879 m.

1888 m. įkurtas pirmasis Vokiečių taksų klubas. Ir mūsų dienomis Vokietija yra šalis, kuri prižiūri veislės standartą, vienija taksų klubus visame pasaulyje. Už tai atsakinga tarptautinė taksų organizacija WUT, kurios nariais kitais metais žada tapti ir Lietuvos taksų mylėtojų klubas.

Taksai išskirtiniai šunys net Tarptautinės kinologijos federacijos (FCI) sistemoje, čia jiems priskirta atskira grupė. Ketvirtojoje FCI grupėje šiuo metu karaliauja trijų tipų taksai, kurie skiriasi kailiu: trumpaplaukiai, šiurkščiaplaukiai ir ilgaplaukiai. Kiekvieno tipo taksai būna trijų dydžių: standartiniai, nykštukiniai ir triušiniai. Visi šie tipai yra devynios savarankiškos šunų veislės, kurios skiriasi dydžiu, plaukų ilgiu ir spalva.



NAUJAUSI KOMENTARAI

WAU

WAU portretas
Kaip supanasejo,is veido atrodo kaip pavargusi nusilaksciusi kale.Pasiziuretu i veidrodi.Koktu...

Anonimas

Anonimas portretas
Jei reiktų pasidaryti operacija kad jei ausis prailgintų būtų dar labiau panaši į gyvūną.

Anonimas

Anonimas portretas
Aš manau reikia laikyti šunį su didesne pimpą ,šitas nepatenkis
VISI KOMENTARAI 40
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių