Ar matėte, ar girdėjote – penktadienį jau kalendorinio pavasario vidurys. Apie tai gal net negalvojote, nes, mūsų visų įsitikinimu, tikrojo pavasario mes dar nematėme ar regėjome tik akies krašteliu. Tačiau, kol mes pavasario laukėme, jis sau tyliai atėjo, gyveno ir dirbo savo darbus. O dabar yra nukeliavęs taip toli...

Gamtoje jo darbai lenkia vienas kitą, nors jokio lenktyniavimo čia nebūna, viskas sudėliota labai protingai. Mums pavasaris – žaliavimas, žydėjimas ir, žinoma, giedantys paukščiai. Gamtai jis toks pat, tačiau žiedai ir giesmės yra jau aukščiausia pavasario išraiška. Į ją eita ilgai, kantriai ir atsargiai.

Dabar kalbame ne tik apie ruošimąsi – antai, ar matėte, žibuoklių žiedlapiai jau byra. Dar suskubo žieduose apsilankyti kamanės ir bitės, o dabar žibuoklės pradės auginti naujus lapelius. Iš pradžių jie būna labai švelniai žali, tačiau greitai didės, žaluma taps sodriai tamsi. Šie lapai žaliuos iki kito pavasario, išbus per žiemą.

Čia pat pakilę rūteniai – labai jau gražus šis pavasario augalėlis, tik gležnas, jautrus. Jei iškrinta kruša ar sniegelis, nulyja vangus lietus, rūtenių žydintys kerai išvirsta, sugula ant žemės. Kur kas atsparesni geltoni šalpusniai. Pabaliais jau geltonuoja purienų kupstai, lapuotynuose atsivėrė plukės.

Dzūkai renka pirmuosius bobausius. Šie pavasario grybai vienų renkami, valgomi ir vertinami, kitų vadinami nuodingais. Iš tikrųjų bobausius ruošti reikia mokėti – tinkamai porą kartų išvirti, kad būtų pašalintas pavojingasis giromitrinas.

Apie paukščių grįžimą iš dausų plaukia vis naujos žinios. Lietuvoje vis gausiau paukščių stebėtojų, tačiau ypatinga jų registravimo vieta yra Ventės rago ornitologinė stotis. Žinome – jeigu joje sužieduotas pirmas šiemet sugrįžusios rūšies paukštis, jų žvalgytis jau galime visur.

Štai ką tik žieduotojų tinkluose rasta grąžiagalvė – labai įdomi geninių paukščių rūšis. Grąžiagalvė praskrido iš Afrikos, gali būti, kad šiek tiek paskubėjo sugrįžti. Buvę metų, kai tokiu laiku jau sušmėžuodavo pirmosios šelmeninės kregždutės. Šiemet orai atvėso, paukščiai, kurių lesalas – vabzdžiai, dar gali neskubėti.

Nors dažnai manome orus esant vėsius, tačiau tik pažiūrėkite, kaip energingai skraido kamanės. Jos dūzgia geltonuose blindžių žiedynuose, renka nektarą, kupstuose ieško vietų savo namams. Taigi pavasaris iš lėto, bet atkakliai juda į priekį. Nepamirškime keliauti kartu su juo koja kojon.