Gamtai nereikia niekur skubėti. Ilgas ir ištęstas pavasaris nebūtinai yra turtingesnis ir žavesnis. Gal net atvirkščiai. O štai dabar – gegužė, ore pagaliau nardo kregždutės, pliauška lakštingalos ir kukuoja gegutės. Beje, ar jau girdėjote ją?

Jei dar negirdėjote, į kišenę įsidėkite pinigėlių, kad, gegutei užkukavus, galėtumėte pažvanginti. Kas žino, gal išeisite pro duris, ir še tau – pasveikins. Dabar tuo stebėtis nereikia. Kaip ir kitais paukščiais, kuriuos vadiname vėlyvaisiais.

Jau sugrįžo visos devynbalsės, musinukės, žiogeliai, krakšlės ir nendrinukės. Gegužės pradžioje jau matyti pirmieji čiurliai, o gausiau jie sušmėžuoja apie gegužės 10-ąją. Atsiminkite šią dieną, žvalgykitės ir patys patikrinkite, kaip ten bus...

Šios paukščių rūšys taip vėlai grįžta neatsitiktinai, ir visai ne šiluma reguliuoja jų skubėjimą. Jiems reikia ypatingo lesalo – gyvų vabzdžių. O kol kas, balandį, jų būna labai nedaug. Taigi, ėmė skraidyti, atkuto vabzdžiai, sugrįžo ir paukščiai.

Šelmeninė kregždutė gieda taip maloniai, kad kiekvienas norėtų būti jos kaimynu. Tai visai paprasta – jei tik ras kur įsikurti, ji apsistos jūsų kieme. O kad taip įvyktų, galite pasirūpinti patys. Tiesa, dažnai sakote – kas ten gali žinoti tuos visus paukščius...

Suprantu – jų Lietuvoje 385 rūšys aptiktos, visas jas sužiūrėti, pažinti yra ne taip paprasta. Tačiau yra pagalbininkų. Kadangi gegužės 7-ąją švenčiame Kalbos atgavimo, spaudos ir knygos dieną, pasižvalgysime į knygas pagalbininkes, ypač tas, kurios, kaip sako, yra dar visai šiltos, ką tik išleistos.

Visai neseniai trys aktyvūs ornitologai, gamtininkai parengė ir išleido knygą visiems paukščių stebėtojams – „Pažinkime Lietuvos paukščius“. Vytautas Jusys, Saulius Karalius ir Liutauras Raudonikis savo knygoje labai informatyviose nuotraukose pristato ne visus mūsų sparnuočius, o tik tas rūšis, kurias aptikti gali kiekvienas. O daili nedidelio formato knyga kaip tik tinka į kišenę ar kuprinę...

Taigi, knygose surašyta viskas, ko mums reikia. Prisipažinsiu – apie paukščius žinau nemažai, tačiau kiekviena nauja knyga pasiūlo kažką dar naujesnio, nežinomo. O labiausiai mums trūksta knygų, kuriose būti paaiškinta, kaip pažinti vabzdžius ir kitus bestuburiuos gyvūnus – kad ir sliekus, dirvoje gyvenančius pačius primityviausius nariuotakojus.

Tačiau yra ir gerų naujienų. Antai ką tik išleista ilgamečio Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fondų saugotojo malakologo Alberto Gursko knyga „Lietuvos moliuskai“. Ji turėtų tapti svarbiu pagalbininku daugeliui gamtą mylinčių, po gamtą keliaujančių žmonių. Ypač gerai, kad knygoje pateikiamos moliuskų nuotraukos – pagal jas šiuos gyvius pažinti bus kur kas paprasčiau.

O dabar vėl keliaujame į gamtą, kur po ilgokai trukusios vėsos ir drėgmės pagaliau plykstelėjo žaluma. Miškai tampa vis prasčiau praregimi, nes susiveria ievų, laukinių serbentų, šermukšnių sprogstančių lapų visuma. Šis metas labai svarbus vėliausiai sugrįžtantiems paukščiams ir visiems, kas šiuo metu peri ar veda jauniklius. Šiomis dienomis giriose gimsta briedžiukai – ilgakojai, didžiaakiai ir ryškiai žalu kailiuku.

Briedės atveda vieną du (kai kada net tris) jauniklius, pirmąsias dienas jie, nors ir gana žvalūs, praleidžia glūdėdami guoliuose tarp miško augalų. Motina briedė yra kažkur greta, maitinasi ir budriai seka, kad jos vaikų niekas neliestų. Žinoma, girioje niekas nesuabejos briedės jėga.

Tai girioje... Tačiau į mišką ateina žmonės. Mes kalbame, prašome: dabar yra girios ir gamtos ramybės metas, pamirškite miško darbus, lankydamiesi girioje eikite tik takais, nedarykite nepatogumų gyvūnams. Jų pavasaris labai trumpas, jiems brangi kiekviena diena.

Tuo labiau, mes neturime teisės ieškoti lizdų, imti kiaušinių ir surastų jauniklių. Visi jie turi tėvus, kurie savo atžalomis pasirūpins. Gamtoje našlaičiai yra be galo reti, todėl radus žvėrių ar paukščių jauniklių gali būti tik vienas mūsų sprendimas – kuo skubiau pasišalinti. Apie tai kalbame kasmet, kiekvieną pavasarį, prašome neliesti girios vaikų. Deja...

Mus labai sujaudino vienas įvykis – gegužės 1-ąją Klaipėdos pakraštyje iš gamtos buvo išplėšti du mieli briedžiukai. Matyt, briedės pagimdyti prieš dvi tris dienas, jie kartu su ja atkeliavo ten, kur dieną takais juda begalė žmonių. Kažkam kilo neleistinai „protinga“ mintis – paimti briedžiukus, išplėšti iš gamtos ir...

Žinoma, iš žmonių juos paėmė Gyvūnų globėjų asociacijos specialistai, tačiau... Ir jiems kilo klausimas – o ką daryti toliau? Nelaisvėje briedžiukus galima užauginti, tačiau jie niekada netaps tikrais laukiniais žvėrimis. Iš esmės jie yra pasmerkti. Ir ne tik jie, bet ir visi žmonių paimti stirniukai, elniukai. Todėl gyvūnų globėjai naktį išvežė mažiukus ten, kur juos buvo palikusi mama, o ji atėjo ir juos nusivedė. Kuo toliau nuo žmonių.

Gera šios įvykio pabaiga. Koks viso to moralas?  

Jis paprastas: mes neturime teisės imti ir nešti į namus jauniklius. Tą, beje, draudžia ir įstatymai. Vienintelė galima išimtis – sužeistas ar sergantis, tėvų paliktas žvėriukas. Tačiau, kaip jau minėjome, tokių gamtoje labai reta. Negalime būti protingesni už gamtą, mes niekada netapsime tėvais ar deramais globėjais tiems, kas nesupranta žmonių ir niekada negyvens taip, kaip jie. Todėl mūsų sprendimai iš gamtos išplėšti jauniklius yra tikrai ne jautrumo, o žiaurumo atvejai. Suvaldykime save, neleiskime sau to daryti!