Taip jau susiklostė šios vasaros mano dienotvarkė, kad jau trečiąkart esu ekspedicijoje – kartu su šaunia „Nacionalinės ekspedicijos“ komanda keliaujame per Lenkiją. Jau dvi savaites brazdame Lietuvos istorijai labai svarbiais mūsų kaimyninės šalies keliais. Vieni vis plaukia upėmis – iš pradžių nuo Lomžos Narvų, po to – Vysla. Kiti vaikšto, važinėja aplinkui, nes objektų ir dalykų, kuriuos būtina pamatyti ir apie juos papasakoti visiems, yra daugiau, nei leidžia galimybės.

Profesoriaus Alfredo Bumblausko vadovaujami jaunieji istorikai ieško ir suranda atsakymus į daugelį mūsų valstybės ir Abiejų Tautų Respublikos istorijos klausimų. Man su savo grupe tenka lankytis miškuose, gamtos parkuose, lankyti gyvūnų veisimo stotis.

Ypač malonu aplankyti žmones, kurie yra ne tik įdomūs, bet ir daro didelius bei labai svarbius darbus. Vienas tokių – netoli Varšuvos gyvenantis visos Varšuvos ir Lenkijos balandžių augintojų pirmininko pavaduotojas Visvaldas Boravskis. Jo sodyboje pamatėme daugybę veisiamų lenkiškos kilmės naminių balandžių veislių.

Neseniai susitikome su Marija Ivanovska. Galėtume sakyti – Marija Ivanauskaite, nes ji yra mūsų žymiausio gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko anūkė. Likimas taip lėmė, kad ji niekada nesusitiko savo senelio. Tam sutrukdė santvarkos ir valstybių sienos.

Netoli Olštyno esančią M. Ivanovskos sodybą suradome lengvai. Ji čia nėra senbuvė, bet apie ją žino ir gretimame miestelyje. Nieko keisto. Jos gyvenimas kitoks, jį pasirinktume ir mes – ji žirgininkė. Taip gali save vadinti M. Ivanovska.

Toks buvo ir jos tėvas, T. Ivanausko sūnus, išgyvenęs net 101 metus. Gyvenimo ir politinių audrų sužalotas ir mėtytas jis išliko optimistas. Pietų Afrikos Respublikoje turėjo Lipicos žirgų fermą. Ponia Marija, gyvendama Prancūzijoje, jau vėliau, laikė 40 žirgų. Dabar – tik septynis. Tai puikūs prancūziški ristūnai, kuriais ji pati jodinėja, treniruoja.

Bendrauti su M. Ivanovska galėjome nevisą valandą. Deja, toks tas ekspedicijos režimas. Tačiau išvažiuodamas iš T. Ivanausko anūkės sodybos aš žinojau – gyvenimas duotas džiaugsmui, aistrai, o ne kaupimui.

„Gal į Lietuvą atvažiuosite gyventi“, – atsisveikindamas paklausiau. Ponia Marija tik nusišypsojo ir nusijuokė – kas ten žino, daug kur gyventa, o šaknys kažkur ten, Lietuvoje.