Kasmečiai išbandymai
Ispaniniai šliužai, erkės, skruzdėlės, tujas ir buksmedžius naikinantys vabzdžiai sodininkus vargina kasmet.
Netipiškai šalta žiema suteikė vilčių, kad kenkėjų aktyvumas bus gerokai pakirstas, o kai kur jų gal ir apskritai nebeliks.
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, medicinos mokslų daktarė Sonata Kazlauskaitė paaiškino, ko galima tikėtis nutirpus sniegui ir išėjus įšalui.
Visiškai neišnyks
„Šią žiemą Lietuvoje vyraujanti ilgalaikė minusinė temperatūra, kai keletą savaičių spaudė šaltis, o naktimis šalčio intensyvumas net gerokai viršijo įprastas normas, daugeliui sodininkų kelia vilčių, kad pavasarį bus mažiau kenkėjų. Iš dalies taip ir yra – stiprus šaltis gali sumažinti kai kurių kenkėjų. Tačiau tikėtis, kad kenkėjai išnyks, neverta.
Pavyzdžiui, ispaniniai šliužai žiemą sėkmingai slepiasi dirvoje, po lapais, komposto krūvose, po lentomis ar mulčiu“, – pabrėžė mokslininkė.
Pasak jos, jei žemė įšąla giliai, ypač tose vietose, kur nėra sniego dangos, dalis šliužų ir jų kiaušinėlių žūsta.
„Galbūt žūsta netgi didžioji dalis. Tačiau jei buvo sniego, lapų ar kitų apsauginių medžiagų, nemaža dalis išgyvena. Todėl po šaltos žiemos šliužų gali būti mažiau, bet visiškai jie tikrai neišnyks“, – patikino S. Kazlauskaitė.
Šiltnamių specifika
Šalčio poveikis panašus yra ir tujas naikinančioms erkutėms.
„Pavyzdžiui, voratinklinės erkutės, kurios gali maitintis įvairiais augalais, žiemoja tarp augalų liekanų, šiltnamių plyšiuose, žievės įtrūkimuose. Lauke dėl didelio šalčio jų galbūt ir neliks, tačiau šiltnamiuose, sandėliukuose ar prie namų dalis jų išgyvens. Todėl vegetacijos sezono metu, jei tik įsivyraus optimalios aplinkos sąlygos (t. y. nusistovės sausi ir šilti orai), jų vėl gali greitai atsirasti“, – atkreipė dėmesį mokslininkė.
Pasak S. Kazlauskaitės, įvairiems vabzdžiams, kurie šaltos žiemos sąlygomis neišgyventų, ypač padeda išlikti tinkamai nesutvarkyti šiltnamiai.
„Šiltnamiuose, prie langų, ant kambarinių augalų jie puikiai peržiemoja. Todėl jei šiltnamis nebuvo visiškai išvalytas ir įšaldytas, pavyzdžiui, baltasparniais vadinami vabzdžiai pavasarį gali vėl pasirodyti ne tik šiltnamyje, bet ir ant augalų lauke“, – pabrėžė S. Kazlauskaitė.
Erkės – ypač atsparios
Mokslininkė pastebėjo, kad ypač atsparios yra kraujasiurbės erkės, kurios pavojingos ir žmonėms, ir gyvūnams.
„Jos žiemoja miško paklotėje, žolėje, samanose, po lapais. Sniegas joms net padeda, nes veikia kaip antklodė. Net ir labai šaltos žiemos dažnai jų gausos smarkiai nesumažina, nors, žinoma, poveikį turi. Tačiau pavasarį, kai tik oras sušyla, erkės vis tiek suaktyvėja“, – pastebėjo mokslininkė.
Anot jos, apibendrinant galima daryti išvadą, kad šaltis stebuklų nesukurs.
„Šalta žiema yra naudinga sodui, nes sumažina dalį kenkėjų, taip pat ir ligų sukėlėjų, ypač tų, kurie žiemoja paviršiuje ir nepridengti kokios nors dangos. Tačiau didelių stebuklų neįvyks – dauguma kenkėjų, įvairias ligas sukeliančių rūšių yra prisitaikę išgyventi, todėl pavasarį, kai tik susidaro palankios aplinkos sąlygos, jie vėl pradeda intensyviai daugintis ir kenkti“, – pabrėžė S. Kazlauskaitė.
Specialistė pasidalijo patarimais, kaip sumažinti po šalčio išlikusių kenkėjų aktyvumą.
„Pavasarį labai svarbu susitvarkyti aplinką: pašalinti pernykščius lapus, vaisių mumijas ir kitas augalų liekanas, kruopščiai išgenėti medžius ir krūmus, išsivalyti šiltnamius, perversti kompostą, nuimti seną mulčią. Tai sumažina vietų, kur žiemojantys kenkėjų ir ligų pradai gali slėptis. Reikėtų anksti pradėti stebėti augalus, kad pirmieji kenkėjai būtų pastebėti laiku ir būtų pritaikytos apsaugos priemonės. Šalta žiema padeda, vis dėlto fitosanitarija – pirmiausia ir svarbiausia“, – pastebėjo S. Kazlauskaitė.
Stiprus šaltis gali sumažinti kai kurių kenkėjų skaičių. Tačiau tikėtis, kad kenkėjai išnyks, neverta.
Vargsta ir skandinavai
Savo įžvalgomis pasidalijusi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja Roma Semaškienė atkreipė dėmesį, kad bene labiausiai sodininkų nemėgstami ispaniškieji šliužai siautėja ir Šiaurės Europos šalyse.
„Skandinavijoje šis invazinis kenkėjas dėl spartaus plitimo dar vadinamas šliužu žudiku. Jis kelia rūpesčių ne tik privačiose valdose, bet ir ūkių pasėliuose. Vasarą šie šliužai aktyvūs daugiausia naktį arba anksti ryte, ypač drėgnu oru. Jie gali užaugti iki 10 cm. Tai sunkiai kontroliuojami kenkėjai. Jie yra hermafroditai (turintys ir vyriškus, ir moteriškus organus). Vadinasi, kiekvienas individas gali dėti kiaušinėlius“, – paaiškino specialistė.
R. Semaškienė sakė, kad suaugę šliužai nuo vasaros pabaigos iki rudens padeda iki 400 kiaušinėlių.
„Kiaušinėliai padedami po 10–200 vienetų dirvožemio plyšiuose, po augalinėmis liekanomis arba komposte. Jaunikliai išsirita per 3–5 savaites. Išsiritę rudenį jie peržiemoja, o didžiausias aktyvumas pasiekiamas ankstyvą pavasarį. Geriausios sąlygos jiems išgyventi žiemą yra drėgnos vietos su gana stora organinių liekanų danga – lapai, paliktos nešienautos pievos, krūmais apaugę grioviai, pakelės, komposto krūvos“, – vardijo specialistė.
Tyrimas Danijoje
R. Semaškienės žiniomis, apie šliužų žiemojimą intensyvaus šalčio sąlygomis literatūros mažai. Svarbesnių tyrimų yra atlikta Danijoje.
„Danijos mokslininkai ėmėsi tyrimų nustatyti minusinės temperatūros įtaką šliužų išgyvenimui žiemą. Nustatyta, kad šliužas kai kuriais gyvenimo etapais yra gana atsparus šalčiui. Dauguma jauniklių ir kai kurie suaugę šliužai išgyveno tris dienas –1,3 °C temperatūroje, tačiau nė vienas suaugęs šliužas neišgyveno –3 °C temperatūroje. Kiaušinėliai išgyvena minusinę temperatūrą (iki –2 °C). Jaunikliai gali išgyventi peršalę iki –3 °C, o mažiausieji ir –4 °C. Tačiau šliužų išlikimo galimybės žiemą labiausiai priklauso nuo migracijos į buveines, apsaugotas nuo žemos temperatūrųos“, – pastebėjo R. Semaškienė.
Anot jos, galima teigti, kad šių metų šalta žiema nepalanki šliužams, ir didesnė jų populiacijos dalis turėtų žūti.
„Vis dėlto reikia įvertinti, kad šią žiemą gana stora sniego danga, o po ja – nestoras įšalas, todėl tie šliužai, kurių žiemojimo vieta po storesne organine danga, naikinančio šalčio gali ir nepatirti. Galima prognozuoti, kad pavasario pradžia gali būti drėgna, todėl šliužų žiemojimo vietose atšilimas gali būti gana lėtas, ir tai stabdytų šliužų vystymąsi. Todėl yra pagrindo tikėtis, kad jų daroma žala, bent jau pavasario mėnesiais, bus žymiai mažesnė“, – prognozavo specialistė.
Parengė atmintinę
Ekspertai Baltijos šalyse ir tarptautiniuose aplinkosaugos portaluose aiškina, kad per kelis dešimtmečius šliužai išplito didžiojoje dalyje Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos, o naujausi klimato modeliai leidžia daryti išvadą, kad šliužų paplitimo teritorija gali plėstis dar į šiaurę. Be to, tyrimai patvirtina, kad po sniegingų, net ir šaltų žiemų šliužų atsiranda dar gausiau, nes sniegas juos apsaugo.
Specialią atmintinę, kaip kovoti su šliužais, parengę Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto specialistai pabrėžia, kad veiksmingi gali būti ir visiškai paprasti naikinimo būdai.
„Pamačius šliužus, būtina juos tiesiogiai sunaikinti – sutrypti ir pan. Jaunus šliužus galima rinkti – juos mielai lesa vištos ir kiti naminiai paukščiai. Jei auginate juos vietovėje, kur paukščiai gali laisvai vaikščioti, šliužus jie sules patys. Geriausiai tai padarys antys bėgikės“, – atkreipiamas dėmesys atmintinėje.
Lietuvoje skelbiamas kvietimas teikti paraiškas invazinėms rūšims naikinti.
Aplinkos projektų valdymo agentūra skyrė 5,6 mln. eurų invazinėms rūšims naikinti – tarp jų ir ispaniškajam šliužui.
Paraiškas gali teikti savivaldybės, įmonės, bendrijos ir pavieniai asmenys.
(be temos)
(be temos)