Skroblaus versmės

Dzūkijos nacionaliniame parke esančiame Margionių kaime (Varėnos rajone) rasime vieną įdomiausių Lietuvoje šaltinių, turintį net du vardus: tai Skroblaus versmės, arba Bobos daržo šaltinis. Šis šaltinis – vienos gražiausių Dzūkijos upių ištakos. Pasak legendos, aplink šaltinį būdavę daržai, o Margionių kaimo moterys neva iš šaltinio, kurio dugno nematyti, traukdavusios vaikus. Bobos daržo šaltinio vanduo itin gėlas, skaidrus, beskonis, bekvapis. Jame nėra geležies ir nitritų, todėl jis tinkamas gerti. Taip yra todėl, kad vanduo šioje vietoje veržiasi iš giliau slūgsančių tarpmoreninių horizontų sluoksnių.

Ūlos akis

Dzūkijos nacionaliniame parke (Trakiškių miške, Mančiagirėje, Varėnos rajone) esantis šaltinis, vadinamas Ūlos akimi, hidrogeologiniu gamtos paminklu paskelbtas dar 1980-aisiais. Vanduo čia skverbiasi į žemės paviršiuje esantį 1,2 m gylio sufozinį duburį iš gilių spūdinių požeminių vandenų sluoksnių. Šaltinio vanduo iš duburio 67 m ilgio upokšniu nuteka į Ūlos upę. Nuo senų laikų lietuviai šio šaltinio vandeniui teikė ypatingos galios. Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš Ūlos akies vartojo gerti ir gydytis. Senesni gyventojai tikėjo, kad šio šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos tik saulei nusileidus. Legenda byloja, kad šaltinio akis buvusi didelė kaip ežeras, o vieną kartą į ją įkrito jautis. Po to karto akis ėmė trauktis, kol liko tik akelė.

Žalsvasis šaltinis

Žalsvasis šaltinis yra Pasvalio mieste (Kalno gatvėje), kairiajame Lėvens upės krante. Tai ne tik šaltinis, bet ir giliausias urvas Lietuvoje. Jo gylis siekia 20 m, o urvo šulinio plotas – net 5 m. Žalsvojo šaltinio vanduo užpildęs apie 1960 m. šioje vietoje atsivėrusią smegduobę, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matyti pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Šaltinio vanduo skaidrus, tačiau turi sieros vandenilio kvapą. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Lino verdenė

Sirvėtos regioniniame parke (Bavainiškėje, Švenčionių rajone) esantis šaltinis – gamtos paminklas. Verdenė yra pušynu apaugusios kalvos šlaito apatinėje dalyje, arti Sėtikio ežero, į kurį vėliau ir nuteka. Tikima, kad šioje vietoje anksčiau buvusi šventvietė, o šaltinis atsiradęs tada, kai čia gyvenusio žynio Sėtikio sūnus Linas, norėdamas išgelbėti tėviškę ir vesdamas kryžiuočius žiemą per užšalusį ežerą, kartu su jais įlūžęs ir prasmegęs. Tą dieną neva šalia ežero ir prasiveržė šaltinis, o Lino tėvas žynys Sėtikis supratęs tai kaip ženklą ir pavadinęs šaltinį Lino verdene. Lino verdenė – krintantis šaltinis, todėl skirtingai atrodo visais metų laikais.

Lopaičių šaltinis

Rietavo rajone (Kermušėje, Piliakalnio gatvėje) esantis Lopaičių šaltinis gerai žinomas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vietiniai gyventojai tiki, kad šio šaltinio vanduo yra stebuklingas ir gali pagydyti įvairias ligas. Tikima, kad šaltinių vanduo, jei teka iš vakarų į rytus, yra stebuklingas, o būtent šia kryptimi teka ir Lopaičių šaltinis. Gamtosaugininkų nuomone, Lopaičių šaltinis turėtų tekėti natūralia versme, todėl ateityje planuojama jį ir kitus šaltinius bei versmes išlaisvinti iš dirbtinai sumontuotų medinių, metalinių ir kitokių latakėlių bei sugrąžinti jiems natūralumą. Greta šaltinio yra įspūdingas Lopaičių piliakalnis ir Aitros upelio suformuotas slėnis, į kurį suteka ne tik Lopaičių, bet ir daugelis kitų šaltinių.

Svilės šaltiniai

Kurtuvėnų regioniniame parke (Kelmės rajone) esantys Svilės šaltiniai pagal užimamą plotą yra didžiausi Lietuvoje, o pagal išmetamo požeminio vandens kiekį – treti. Šaltinyje verda apie 100 akių, kurių vanduo vėliau nuteka Svilės upeliu. Šaltiniai trykšta Ventos–Dubysos senslėnyje, kuris, spėjama, galėjo susiformuoti prieš 15–16 tūkst. metų. Įdomu tai, kad gamtininkas profesorius Ričardas Kazlauskas ant šaltinyje esančių akmenų buvo aptikęs arktinės apsiuvos lervų. Tai vienintelė Lietuvoje vieta, kurioje rasta šių cheminei taršai itin jautrių reliktinių ledynmečio vandens vabzdžių. Svilės šaltinių vardas kilęs nuo šalia esančio kaimo, kurio pavadinimas siejamas su žodžiais "degti", "svilti". Manoma, kad šioje vietoje kadaise degė miškai ar net gyvenvietės.

Šmitos versmė

Šaltinis dar vadinamas Truikinų, nes yra Skuodo rajone, Truikinuose (Klauseikių gatvėje). Jis išteka pačiame daubos dugne ir kunkuliuoja kaip verdantis katilas – iš dviejų pagrindinių akių. Šaltinio akys skiriasi  spalvomis. Viena – gelsvai rusva, kita – šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Buvo manoma, kad šaltinio vanduo gali išgydyti, o šio krašto padavimai liudija, kad versmėje galėjo būti aukojami gyvuliai.

Karalienės liūnas

Anykščių regioniniame parke (Pienionių miške) trykštantis šaltinis – vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje. Jis telkšo stataus Šventosios upės dešiniojo šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventosios upę mažu griovio pavidalo upeliu. Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą. Karalienės liūno plotas yra apie 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla, toje vietoje, kur trykšta vanduo, lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir legendų. Pasakojama, kad į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, traukiama obuolmušių žirgų. Kita legenda byloja, kad vaidilutė kūreno deivės Mildos aukurą ir nusiskandino, nes nenorėjo krikštytis. Prieiti prie šaltinio galima tiltu nuo automobilių stovėjimo aikštelės prie Medžių lajų tako.

Šveicarkos šaltinis

Šis šaltinis atsiveria Gražutės regioniniame parke (Zarasų rajone, Antalieptės seniūnijoje), kairiajame Šventosios upės krante. Tai nepaprasto grožio vietoje esantis kylančio tipo šaltinis, kurio 1,5 m plote kunkuliuoja dvi stiprios, trys mažesnės ir daugybė dar mažesnių verdenių. Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, su lengvu organikos ir geležies poskoniu, visada labai šaltas. Vietiniai žmones šaltinį laiko stebuklingu ir tiki, kad šaltinio vanduo gydo įvairias ligas. Prieiti prie šaltinio galima iš Lūžų gatvės.

Rudoji versmelė

Gražutės regioniniame parke (Salake, Dūkšto gatvėje) esantis šaltinis pasižymi itin dideliu geležingumu. Jis įteka į už 6–7 m esantį Bebrynės upelį. 1 l šio šaltinio vandens yra ištirpę 2,1 mg/l geležies, o oranžinės geležies nuosėdos yra nudažiusios ne tik akmenis, esančius toje vietoje, kur trykšta šaltinis, bet ir visą vagą iki Bebrynės upelio. Šaltinio vanduo bekvapis, o skonis būdingas vandeniui, turinčiam daug geležies. Dėl savo spalvos Rudoji versmelė atrodo įspūdingai. Prieiti prie šaltinio galima nuo sodybos, pievos pakraščiu po didingais klevais.

Parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos informaciją

Laukia prizas

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM ragina keliauti ir pamatyti dešimt įspūdingiausių saugomų šaltinių. Žygeiviai turėtų antroje pavasario pusėje aplankyti dešimt šaltinių, nusifotografuoti šalia jų ir iki birželio 1 d. atsiųsti nuotraukas Nacionaliniam saugomų teritorijų lankytojų centrui (e.paštu [email protected]). Nuotraukų dydis turėtų būti iki 1 Mg. Tie, kurie aplankys visus dešimt saugomų šaltinių, gaus dovanų – knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas.