Pamatę Šelti veislės augintinį daug kas galvoja, kad besiruošdamas parodai šis apsilankė kirpykloje ir buvo nudažytas sruogelėmis, sako Žydrė Bušmienė, veislinių jūrų kiaulyčių augintoja.

„Jis tikrai nedažytas, o toks gimęs“, – pasakoja moteris ir rodo ilgaplaukę savo augintinę. „Daug kas prašo paliesti, paglostyti“, – sako veisėja.

Jūrų kiaulytės, kurios yra populiarūs augintiniai, būna įvairių spalvų ir plauko ilgio. „Įdomu tai, kad niekada nežinai, kokios spalvos ir plauko gims gyvūnai. Abu tėvai gali būti juodi, o vaikai – visai kitokio plauko“, – tikina Ž. Bušmienė.

Daugiausia priežiūros reikia ilgaplaukėms jūrų kiaulytėms. Norint išvengti sanvėlų galima sukti jų kailiuko sruogas į papilotes, o prieš parodą iššukuoti šukutėmis, skirtoms šunims ar žmonėms. Beplaukių jūrų kiaulyčių odą galima valyti drėgnomis servetėlėmis, o jeigu šiek tiek sausėja ar pleiskanoja – patepti specialiais aliejukais. Mažiausiai rūpesčių kelia trumpaplaukės jūrų kiaulytės. Jų kailiukui priežiūros beveik nereikia.

Jūrų kiaulytės kilusios iš Pietų Amerikos, Andų kalnų. Į Europą jas šešioliktame amžiuje atplukdė pirkliai.

Iš čia ir kilo pavadinimas „jūrų kiaulytė“ – ne dėl to, kad ji vandeny gyvena ar labai mėgtų vandenį, o todėl, kad atkeliavo iš už jūrų marių. Jos taip pat nepriklauso ir kiaulėms. Tai – graužikai. Iš viso priskaičiuojama apie aštuoniasdešimt jūrų kiaulyčių veislių. Dauguma veislių yra išveistos veisėjų selekcijos būdu.

Nors dažniausiai jūrų kiaulytės perkamos mažiems vaikams, vis dėlto pagrindiniu šeimininku turi būti suaugęs žmogus. Vaikas, norintis auginti tokį gyvūną savarankiškai, turi būti bent jau mokyklinio amžiaus. Vos kelerių metų vaikučiai jūrų kiaulytę gali nejučia suspausti per stipriai, netyčia išmesti iš glėbio ar priverti durimis. Pirmokas ar antrokas sugebės tokiu gyvūnu ne tik pasidžiaugti, bet ir tinkamai rūpintis. Žinoma, pagrindinė atsakomybė vis dėlto tenka suaugusiems.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mūsų gyvūnai“.