Dubravos rezervatinės apyrubės (savita rezervato atmaina) teritorija vietomis virtusi lazdynų karalyste. Išgriuvusių, nudžiūvusių medžių vietą čia skuba užimti įvairūs krūmai, iš kurių dažniausias – lazdynas. Čia, didžiulėje lazdynų įvairovėje, pasitaiko medžiais virtusių krūmų.

Švedijos mokslininkai lazdynus, pasiekusius 10 cm skersmenį, priskiria seno, natūralaus miško elementų kategorijai. Apyrubėje nesunku rasti lazdynų, pasiekusių 15 cm storį. Bet kokiame natūraliame miške didžiausias lazdynų priešas – savaime dėl šviesos trūkumo ir kitų priežasčių išdžiūvę, nuo mažiausio vėjo gūsio griūvantys medžiai. Griūdami jie aplaužo, išguldo daug lazdynų – išlieka tik dalis vertikaliai augusiųjų. Galima pamatyti lazdynų, kurie dėl neaiškių priežasčių vyniojasi, pinasi apie centrinį kamieną, ir tai padidina jų galimybę išlikti.

Šimtai žmonių, eidami apyrubės taku, nepastebi bene storiausio Lietuvos lazdyno. Tai 10–12 m aukščio medis, kurio pagrindinio kamieno diametras 130 cm aukštyje – 27 cm. Tokio storio medžiai naudojami rąstams gaminti. Iš vieno kero išaugęs ir antras 25 cm storio medis, taip pat pluoštas jaunų atžalų. Plonesnis šio medžio kamienas yra stipriai palinkęs, jo šakos aplūžusios. Lazdyną po savo šakomis slėpusios eglės išgriuvusios, todėl medis rado progą suvešėti. Iš jo iškritęs riešutautojas, greičiausiai, nebenorėtų į jį lipti. Beje, apyrubėje kažkas į medžiu virtusį lazdyną 5 m aukštyje įkėlė inkilą.