Kaip rodo draudimo kompanijos duomenys, pastaraisiais metais apkandžiotų ir kitaip nuo šuns nukentėjusių žmonių padaugėjo. Tai siejama ne tik su tuo, kad šunų auginama vis daugiau, bet ir su atsainiu kai kurių šeimininkų požiūriu, mat iki šiol nemaža dalis jų nemoka skaityti keturkojų kūno kalbos.
Žalų daugėjo
„Lietuvos draudimo“ Žalų departamento vadovas Artūras Juodeikis pripažįsta, kad žalos, kai žmones sužaloja šunys, nelabai dažnos. 2024 m. „Lietuvos draudimas“ fiksavo 129, o 2025 m. – 151 atvejį. Šiemet – 38 tokias žalas.
„Žvelgiant į žalų išmokas, vidutinis jų dydis siekia 200 eurų sumą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai išmokamos ir 1 000 ar net 2 400 eurų sumos“, – tikina A. Juodeikis.
Pasak jo, dažniausiai fiksuojami sužalojimai – galūnių pažeidimai. Tipinės sužalojimų vietos – plaštakos, blauzdos ir veido sritis. Dažniausiai trauma patiriama šuniui įkandus, keturis kartus rečiau traumų patiriama šunį vedžiojant ir žymiai rečiau – šuniui užpuolus, susižalojus žaidžiant su juo ar bandant išskirti gyvūnus.
Anot A. Juodeikio, kur kas rečiau pasitaiko, kai sužaloja katės. „2024 m. esame fiksavę 20 tokių atvejų, 2025 m. – 28, o šiemet – 9. Dažniausiai katės sužaloja įkąsdamos, antroje vietoje pagal dažnumą – įdrėskimai“, – pastebi jis.
Užpuolimų gali daugėti
Šunų dresūros mokyklos įkūrėja ir vadovė Gabija Vyšniauskaitė-Danušė neslepia, kad į ją kasmet kreipiasi žmonių, kuriuos šunys apkandžiojo arba jų puolimo vos ne vos pavyko išvengti.
„Manau, kad bent artimiausiu metu užpuolimų nemažės, nes šunų daugėja, o daugelio žmonių žinios apie šunų kūno kalbą ir poreikius vis dar nelabai gilios“, – įsitikinusi G. Vyšniauskaitė-Danušė.
Kodėl šunys užpuola žmones? Kas išprovokuoja šunų agresiją?
Pasak ekspertės, šunys dažniausiai puola gindami savo erdvę, kai, pavyzdžiui, bandoma paglostyti, paliesti šunį, kuris tokio kontakto nenori – bijo, jam skauda ar tiesiog nemalonu. Šuo puola, kai asmuo įeina į šuns namų teritoriją, rankas kiša į voljerą, narvą ar guolį, liečia pririštą šunį.
Pasitaiko atvejų, kai šuo gina maistą, žaislą ar kitą objektą. Retesniais atvejais žmonės nukenčia skirdami besipešančius šunis. Šuns agresiją sukelti gali ir liga ar patiriamas fizinis skausmas.
„Daugybė įkandimo atvejų nutinka namų aplinkoje, kai šuniui nuolat trukdoma ėdant, jis liečiamas, kai miega, ir pan. Ilgainiui tokio šuns kantrybė tiesiog išsenka. Didelės dalies puolimų galima išvengti vien laikantis prevencijos“, – pabrėžia šunų dresūros mokyklos vadovė.
Panašios nuomonės – šunų dresuotoja Rugilė Dundulytė. „Renkantis stiprius šunis svarbu atsižvelgti į veislyną, nes didžiąją dalį šuns elgsenos sudaro genetika. Kai šuo neauklėjamas, nenustatytos aiškios taisyklės, šuo pats priima sprendimus. Šuo yra gyvūnas, jis naudojasi nasrais. Tiesa, prieš kąsdamas, šuo dažniausiai rodo nemažai įspėjamųjų kūno kalbos ženklų, tik žmonės jų nesupranta arba linkę ignoruoti“, – įsitikinusi R. Dundulytė.
Kūno ženklai
Pasiteiravus, kaip atpažinti ženklus, kad šuo gali pulti, abi pašnekovės pažymi, kad itin svarbu išmokti šunų kūno kalbą.
G. Vyšniauskaitės-Danušės teigimu, dažniausiai prieš puolant matomi šuns kūno kalbos pokyčiai. Tik retais atvejais nėra jokio įspėjimo, pavyzdžiui, jeigu šuo buvo nuolat baudžiamas už kūno kalbos ženklų rodymą.
„Įprastai šunys įspėja prieš galimą puolimą – sustingsta, suka snukį šalin, urzgia, loja, laižosi snukį, šiepiasi, rodo dantis, įtempia visą kūną, šiaušia keterą. Kai kurių šunų kūno kalba yra subtilesnė ir jie nebūtinai rodo aiškius ženklus, tačiau įspėjimas vis tiek yra, net jei ir nerodomi visi paminėti ženklai arba rodomi nežymiai“, – tvirtina Gabija.
Jeigu kyla bent mažiausia abejonė, kad šuo gali pulti, geriau lėtai atsitraukti – nepriklausomai nuo to, ar tai jūsų, ar svetimas šuo ir kokia ankstesnė patirtis. Net ir draugiškiausias šuo gali įkąsti, jeigu tam susidarys tinkamos aplinkybės.
„Dažnai šunys puola išgąsdinti – priliesti, kai miega, kai staiga prieinama iš už nugaros ir pan.“, – priduria dresuotoja.
Pavirskite akmeniu
Jei agresyviai nusiteikęs šuo bėga prie jūsų, R. Dundulytė įspėja – jokiu būdu nebėkite. „Bėgimas skatins šuniui medžioklės instinktą ir jis dar labiau pradės vytis. Sustokite, nusisukite nuo šuns nugara, nepalaikykite akių kontakto su šunimi. Paslėpkite rankas. Mojavimas rankomis gali tik dar labiau įaudrinti šunį. Nerėkite ir stenkitės išlikti ramus. Rėkimas ant šuns tik dar labiau kels paniką“, – akcentuoja Rugilė.
Pasak dresuotojos, geriausiai apsisaugosite arba sumažinsite užpuolimo mastą susirietę į kamuoliuką, saugodami savo veidą uždengdami rankomis, prispausdami kojas prie kūno. Ne mažiau svarbu saugoti kaklą.
Dresūros mokyklos „Gabus“ vadovė priduria, kad šuo dažniau puola, kai žmogus pirmas per arti eina link šuns. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai pribėga ir pats šuo.
„Kiek įmanoma, reikia saugoti veidą, kaklą, galūnes ir pilvą – atsukti nugarą, slėptis už kokio nors objekto, bandyti įlipti į automobilį, įeiti į pastatą, įbristi į vandenį ir pan. Jeigu turima kuo, galima bandyti sudaryti fizinį barjerą – atkišti rankinę, kuprinę, lazdą ir pan. Jeigu šuo tikrai nusiteikęs pulti ir nusitaikė į žmogų, bėgti nerekomenduojama.
Per edukacijas mokyklose vaikus mokome klauptis ant žemės ir pavirsti akmeniu – kuo labiau įtraukti rankas ir galvą. Vis dėlto tokių situacijų yra mažuma – daugiausia galimybių, kad šuo užpuls, yra įėjus į aptvertą teritoriją, kurioje laksto palaidas šuo“, – sako G. Vyšniauskaitė-Danušė.
Manau, kad bent artimiausiu metu užpuolimų nemažės, nes šunų daugėja, o daugelio žmonių žinios apie šunų kūno kalbą ir poreikius vis dar nelabai gilios.
Maži, bet svarbūs dalykai
Dresūros mokyklos „Gabus“ įkūrėja neslepia daugiausia dirbanti su šunų elgsenos problemomis, todėl agresyvūs ir potencialiai pavojingi šunys yra jos darbo dalis. Kai kurie šunys rodo agresiją žmogui, kai kurie – tik kitiems šunims.
„Abu atvejus traktuoju rimtai, nes agresija yra lengvai nukreipiama. Pavyzdžiui, norėjęs užpulti kitą šunį ir to negalėjęs padaryti augintinis gali staiga atsisukti į savo šeimininką ar praeivį ir kąsti. Kiek užtruks pakeisti elgseną, priklauso nuo daugybės niuansų – šuns turimų patirčių, amžiaus, sveikatos būklės, nervų sistemos stiprumo, iki šiol buvusių kandimų sužalojimų stiprumo, šeimininko nuoseklumo atliekant namų darbus“, – tikina G. Vyšniauskaitė-Danušė.
Anot dresuotojos, jeigu problema dar tik atsirado ir šuo neturi daug netinkamos elgsenos patirties, kartais užtenka vos poros užsiėmimų ir situacija pagerėja, bet kartais tenka dirbti ištisus mėnesius.
„Pagrindinis mano patarimas pirmiausia yra prevencija, net jeigu šuo ir nerodo jokių agresijos ženklų, – tvirtas pavadėlis ir antkaklis, šuo nepaleidžiamas tam neskirtoje erdvėje, namuose nustatytos aiškios ribos ir taisyklės, kas galima, o kas ne, pratinamas prie antsnukio ir viso kūno lietimo.
Šeimininkas turi pats šukuoti savo šunį, kirpti jo nagus, valyti dantis. Tokie šunys ilgainiui įgyja didesnę toleranciją, kai lietimas nebūtinai malonus, ir, susiklosčius netikėtoms situacijoms, yra labiau nuspėjami.
Visiems šunims svarbu turėti saugią vietą, kurioje galėtų ramiai išsimiegoti, – guolį ar narvą, kur jų miegančių niekas netrukdytų. Vien tokios smulkmenos – ramesnės šuns elgsenos tinkamas pagrindas“, – atkreipia dėmesį patyrusi dresuotoja.
Viskas – šeimininko rankose
R. Dundulytės praktikoje buvo atvejų, kai į ją kreipėsi šuns šeimininkai, kai augintinis užpuolė kitą žmogų. Dresuotoja apgailestauja, kad dažnai žmonės nebepasitiki savo šunimi, bijo su juo gyventi, ypač jeigu tai didelis šuo.
„Su mažais šunimis kitaip. Esu turėjusi klientų, kai mažas šuo apkandžiodavo šeimos narius, bet jie taikstydavosi su tuo metų metus.
Dirbti su bet kokia elgesio korekcija užtrunka ir žmonės mano, kad dresuotojas padarys stebuklą per kelias pamokas. Realybė kitokia. Koreguojant elgesį viskas priklauso nuo šeimininkų, kiek jie skirs laiko užsiimdami namuose su šunimis. Dresuotojas gali pasakyti tik ką ir kaip daryti, viskas priklauso nuo šeimininkų, kiek jie turi laiko ir noro pakeisti šuns elgesį“, – akcentuoja R. Dundulytė.
Tik pastebėjus, kad augintinis ima labiau reaguoti į tam tikrus dirgiklius, dresuotoja pataria nedelsiant kreiptis į specialistą. „Daug lengviau koreguoti šuns elgesį pradžioje ir daug sunkiau, jeigu šuns destruktyvus elgesys tęsėsi kurį laiką“, – įspėja patyrusi šunų elgsenos specialistė.
Geriau neliesti
Pasitaiko atvejų, kai šunys parke, gatvėje susipjauna. Kokių klaidų daro jų šeimininkai? Kaip spręsti tokias situacijas, kad šunys nesusižalotų patys ir nesužeistų kitų gyvūnų?
„Gabus“ vadovė pastebi, kad daugiausia sužalojimų nutinka bandant skirti susipjovusius šunis.
Nors yra įvairių metodų, kaip tai padaryti, dažniausiai saugiausias variantas yra tiesiog išlaukti, kol šunys bent akimirkai paleis vienas kitą, ir tada juos atitraukti šalin pavadėliais.
Tačiau dresuotoja sutinka, kad tai padaryti sudėtingiau, nei pasakyti.
Renkantis stiprius šunis svarbu atsižvelgti į veislyną, nes didžiąją dalį šuns elgsenos sudaro genetika. Kai šuo neauklėjamas, nenustatytos aiškios taisyklės, šuo pats priima sprendimus.
„Pati jau beveik dešimt metų turiu randą ant rankos, primenantį, kaip skyriau du susipjovusius šunis. Net ir žinant visas taisykles, adrenalinas kartais priverčia sureaguoti kitaip.
Jeigu tik įmanoma, geriau į neliesti susipjovusių šunų, nes sužalojimų išvengti praktiškai nepavyks. Jei šunys susikibo ir laiko vienas kitą, galima bandyti sugriebti laikančiojo antkaklį ir veržti ranka tol, kol šis paleis auką. Skamba sudėtingai ir nemaloniai, bet būtent tokios ir yra puolimo situacijos – joms nutikus, stengiamės išsisukti su kuo mažiau žalos visiems.
Dažniausia klaida yra bandymas atskirti šunis plikomis rankomis (taip rimtai sužalojami žmonės), bandymas tempti šunis vieną nuo kito, kai jie jau susikabinę (gilinamos plėštinės žaizdos), ir bandymas puolamą šunį laikyti ant rankų (kai kuriais atvejais gali padėti, bet dažniausiai baigiasi šuns išmetimu ir šeimininko apkandžiojimu)“, – perspėja G. Vyšniauskaitė-Danušė.
Kad šunų peštynių būtų kuo mažiau, jų šeimininkams dresuotoja pataria visą dėmesį skirti prevencijai – jeigu šuo agresyvus, jis turi būti su antsnukiu, tvirtu pavadėliu ir antkakliu, iš kurio negali išsinerti. Jeigu norite leisti pasisveikinti šunims, stebėkite, kad jų pavadėliai nesusipintų.
„Jeigu matote, jog kyla rizika, kad kitas šuo jus užpuls, rinkitės grįžti namo kitu keliu, padidinti atstumą nuo grėsmės. Geriausia kova – išvengta kova“, – neabejoja Gabija.
Naujausi komentarai