Senbernarai – legendiniai šunys gelbėtojai, sugebantys užuosti žmogų net po trimis metrais sniego. Kelis šimtmečius Alpių kalnuose padėję žmonėms, šiandien senbernarai yra reta, nykstanti veislė. Tačiau ir Lietuvoje turime entuziastų, kurie tokio savo augintinio nekeistų į jokį kitą.

Manoma, kad Lietuvoje dar prieškario laikais buvo auginami senbernarai. Deja, tai patvirtinančių dokumentų neišliko. Oficiali senbernarų istorija prasideda 1981 m.

„Net ir pasaulyje ši veislė yra labai reta, viena iš nykstančių veislių. Lietuvoje taip pat labai reta, ją įsigiję ir myli tie, kas yra šios veislės entuziastai. Esame vienintelis veislynas Lietuvoje, veisiantis grynaveislius ir puikios psichikos senbernarus“, – pasakoja senbernarų augintoja Živilė Babianskaitė.

Manoma, kad senbernarų šunis į Alpių slėnius atgabeno romėnų kariai, keliavę su amunicija ir gyvūnų bandomis. XVII a. vienuolis Bernardas ties viena kalnų perėja įkūrė prieglaudą, kuri vėliau tapo vienuolynu. Saugoti ją patikėta vietos šunims – senbernarų protėviams. XVIII a. veislę aptiko britai ir praminė „šventąja veisle“. Senbernarais tokie keturkojai pradėti vadinti nuo 1865 m.

Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Mūsų gyvūnai“ reportaže.