Tiesa, jei varstote rinktis lietuvių skaliką, svarbu įsivertinti kelis aspektus. Šie lietuviški šunys – ne sofos gyvūnai ir kad jie išlietų savo energiją, drauge teks nužygiuoti ne vieną kilometrą. A. Smetonienė pastebi, kad jaunimas skalikus renkasi ir dėl patriotiškų paskatų. Juk medžioklinių veislių daug, o kam rinktis svetimą, jei yra sava veislė?

Palenkė net kačių mylėtoją

Pasak Anželikos, jos vyras Marius nuo mažens leido dienas su šunimis, o štai jai patiko kačių, papūgų draugija.

„Kaip suprantate, aš mėgstu kiek kitokius gyvūnus. Tačiau mano vyras nuo vaikystės gyveno su šunimis. Kai vienas taksas labai paseno, Marius pradėjo ieškoti kitos veislės, kuri pakeistų mūsų taksiuką. Jis sužinojo apie lietuvių skalikus, skaitė viską, ką tik rasdavo apie juos.

Galų gale, perskaitęs šūsnį literatūros, jis man pareiškė, kad kitas šuniukas bus lietuviškas. Kadangi katės – mano jurisdikcija, o šunys – jo, per daug nesureikšminau. Tačiau, kai Naida atkeliavo į mūsų šeimą, mus papirko“, – savo pirmosios lietuvių skalikų kalytės atsiradimo istoriją pasakoja A. Smetonienė.

Gauja: šiuo metu Smetonų namuose karaliauja keturi lietuviški šunys: Apuolė, Ciri, Dvalinas ir Ersla. / „Dūdė Foto“ nuotr.

Nuolatinė protinė veikla

Į namus įsileidusi skaliką, Anželika greitai suprato, kad tai nepaprasti šunys. Ji netgi skalikus vadina pusiau šunimis, pusiau katėmis, kurie iš abiejų šių augintinių perėmė pačias geriausias savybes.

„Jie mėgsta pasimaivyti, o glaustosi tik tada, kai patys nori. Savarankiški, nesekioja iš paskos visą laiką. Jei dirbu viename sklypo gale, dar nereiškia, kad jis prie manęs bus visą laiką. Ši veislė tokia fantastiška, kad kitokių šunų vargu ar norėtume“, – susižavėjimo lietuviška veisle neslepia Anželika.

„Šie šunys – nuolatinė protinė veikla šeimininkui. Jie gali trejus metus bandyti įsiprašyti į lovą. Nors būsite aiškiai nubrėžę ribas, vis tiek bandys apgauti ir slapčia įsliūkinti į patalus. Jei užsimerksite – jis jau kiekvieną vakarą bus lovoje. Tai šuo, kuris neleis nuobodžiauti. Jis pačia geriausia prasme neleis šeimininkui liūdėti“, – neabejoja patyrusi skalikų augintoja.

Namų darbai: Anželikos vyras Marius prieš pradėdamas auginti lietuvių skalikus kruopščiai skaitė įvairiausia literatūrą apie šios veislės atstovus. / T. Bručo nuotr.

Po pirmos vados – remontas

A. ir M. Smetonų namuose dabar gyvena keturi skalikai: gaujai šiuo metu vadovaujanti vyriausia, beveik devynerių metų kalytė Apuolė, jos atsivesti šuniukai ketverių metų Ciri, pusantrų metų Dvalinas ir jauniausioji – Ersla.

Anželika ir Marius ne tik augina, bet ir veisia lietuvių skalikus, veislyną „Medeinos šuo“ įkūrė 2016-aisiais. A. ir M. Smetonos yra humanitarinių mokslų daktarai, tad nenuostabu, kad ir veislyno įkūrimas nebuvo skubotas: viskas buvo apgalvota, išdiskutuota, perskaityta.

Juodu sako, kad iki tol stengėsi gilinti žinias apie šunis, kad galėtų auginti kuo geresnius skalikus ir patarti juos pasirinkusiems žmonėms.

Pirmą savo veislyno vadą prisiminusi Anželika juokiasi – teko daryti remontą: „Pačioje pirmoje vadoje buvo dvylika šuniukų. Tada dar nesupratome, ką gali padaryti tokie maži padarėliai.“

Ne namisėdoms

Veislynas „Medeinos šuo“ į pasaulį išleido jau penkias vadas. Skalikus dažniausiai renkasi šeimos, jau užauginusios vaikus ir ieškančios aktyvaus kompaniono, su kuriuo galėtų traukti į ilgus žygius. Lietuvių skalikai – tikros energijos bombos, todėl jiems svarbu išsikrauti tiek fiziškai, tiek protiškai. Veisėjus džiugina, kad šių šuniukų vis dažniau dairosi jaunimas iš patriotiškų paskatų.

„Keli mūsų veisti šunys gyvena butuose, bet šeimininkai sugeba jiems užtikrinti gerą krūvį. Vieno patinuko šeimininkas, gyvenantis Palangoje, itin pamėgo išeiti į žygius, kartu jie įveikia ir 25 km. Šie šunys tikrai nėra namisėdos. Juos laiko žmonės, mėgstantys būti gryname ore, turintys sodybas, arba medžiotojai. Džiaugiamės, kad į mus kreipiasi ir jaunuoliai, norintys auginti išskirtinai lietuvišką veislę“, – paprašyta apibūdinti lietuvių skalikų augintojų portretą, dėsto A. Smetonienė.

Prieš priimant sprendimą auginti šiuos keturkojus lietuviškus šunis, svarbu įsivertinti ne tik ar skirsite pakankamai laiko ilgiems pasivaikščiojimams gamtoje, bet ir savo sveikatą. Anželika neslepia, kad skalikai – itin stiprūs šunys, o juos, ypač patinėlius, išlaikyti ne taip jau paprasta. „Man ir pačiai juos išlaikyti ne visada pavyksta“, – nusijuokia ji.

Susipainioja: lietuvių skalikus dar ir šiandien ne visi atpažįsta gatvėje – painioja su dobermanais, rotveileriais ir kitų veislių šunimis. / LKD nuotr.

Gražios vejos nebus

Paklausta, ar skalikai namuose yra prikrėtę šunybių, Anželika patikina, kad jie lengvai pasiduoda dresūrai ir netvarkos namuose nedaro.

„Mūsų pirmoji kalytė Naida per visą laiką padarė tik vienintelę rimtesnę šunybę – būdama jauna sugraužė batus. Dabar, deja, ji jau iškeliavusi į amžinuosius medžioklės plotus“, – kiek susimąsčiusi vėliau prisimena A. Smetonienė.

Skalikai pasižymi puikia uosle. Kieme labai gerai užuodžia kurmius, peles, todėl nepriekaištingos vejos namuose išlaikyti, deja, nepavyks.

„Mūsų kiemas pilnas kraterių. Į gražią žolytę jau ranka numojome. Svarbiausia – laimingi šunys. Tiesa, turėjome vieną šuniuką, kuris naujų šeimininkų kieme labai rausė, bet galiausiai jiems pavyko su juo susitarti. Žinoma, tam prireikė daug laiko“, – tikina pašnekovė.

Girdėjome liūdnų istorijų apie sovietų karių žiaurumą, kai skalikai buvo tyčia naikinami. Po karo šių šunų drastiškai sumažėjo.

Dalyvauja ir medžioklėse

Nuo senų laikų lietuvių skalikai dažnai naudojami stambių žvėrių: elnių, briedžių ir šernų – medžioklėse su varovais. Skaliko paskirtis – rasti varomame plote šviežius žvėries pėdsakus ar patį žvėrį, pakelti jį iš guolio, priversti judėti ir skalijant sekti jo pėdsakais, sužeistą – stabdyti, negyvą – aploti. Skalikai tinka ir kitiems žvėrims medžioti.

Šios veislės šunys yra itin imlūs sužeisto žvėries paieškos dresūrai. Puikiai seka sužeisto žvėries kraujo pėdsakais, todėl naudojami kaip kraujasekiai.

„Medžiotojai pagal jų balsą skiria, kokia situacija: ar žvėris stovi, ar bėga ir pan.“, – paaiškina A. Smetonienė.

Lietuvių skalikų augintoja pabrėžia, kad šie šunys yra patys laimingiausi bėgiodami miške, laukuose, medžioklėje.

„Mes patys nesame medžiotojai. Retkarčiais, kai priima medžiotojų būrelis, vyras atvyksta, nes veisiame skalikus ir varyminėse medžioklėse žiūrime, ar šuo turi instinktą. Tai darbiniai šunys, todėl iš jų gyvenimo negalima atimti to, kas jiems teikia didelį malonumą“, – atvirauja veisėja.

Rekordas: pirmoji veislyno „Medeinos šuo“ vada buvo itin gausi – net dvylika šuniukų. / Smetonų šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Gatvėje ne visada atpažįsta

Nors lietuvių skalikai yra mūsų vietinė veislė, toli gražu ne visi juos gatvėje atpažįsta. Iš naujo skalikus lietuviai prisiminė, kai Vilniuje buvo atidengta skulptūra vienintelei lietuviškai šunų veislei.

„Kai pastatė paminklą lietuvių skalikams, daug kas juos ėmė atpažinti. Iki tol mūsų praeiviai klausdavo, ar tai dobermanai, rotveileriai. Visaip mūsų šunis pavadindavo. Kai buvo pastatytas paminklas, situacija keitėsi į gera, o dabar tarsi vėl šioks toks nuosmukis“, – tikina A. Smetonienė.

Marius ir Anželika drauge su Mantu Milinavičiumi išleido knygą „Lietuvių skalikai“. Knygos autoriai siekia parodyti, kad skalikai glaudžiai susiję su mūsų šalies praeitimi, istorija. Kaip mūsų istorijos puslapiuose yra skaudžių momentų, taip ir skalikų.

Liūdnos istorijos detalės

Pasak Anželikos, lietuvių skalikų veislė jau buvo tvirtai susiformavusi XIX a. pradžioje, o jos ištakos siekia daug senesnius laikus. 1922 m. lenkų gamtininkas V. Korsakas sudarė leidinį, kuriame buvo nupieštas ir lietuvių skalikas. Jis netgi rašė, kad tai Lietuvoje populiari veislė, kurią naudoja medžiotojai, bet, tuo laiku mažėjant medžioklės populiarumui, skalikai irgi prarado savo pozicijas.

Po Pirmojo pasaulinio karo miškuose sumažėjo žvėrių, o tarpukariu Lietuvoje priimti griežti įstatymai, ribojantys medžioklę su šunimis. Buvo netgi kuriozinių siūlymų, pavyzdžiui, skalikus pakeisti taksais, nes skalikai esą per daug entuziastingi.

Medžiotojams tiesiog neapsimokėjo lietuvių skalikų laikyti. Paskui prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Negailėta nei žmonių, nei šunų.

„Girdėjome liūdnų istorijų apie sovietų karių žiaurumą, kai skalikai buvo tyčia naikinami. Po karo šių šunų drastiškai sumažėjo“, – skalikų istoriją primena A. Smetonienė.

Prieš priimant sprendimą auginti šiuos keturkojus lietuviškus šunis, svarbu įsivertinti ne tik ar skirsite pakankamai laiko ilgiems pasivaikščiojimams gamtoje, bet ir savo sveikatą. Anželika neslepia, kad skalikai – itin stiprūs šunys, o juos, ypač patinėlius, išlaikyti ne taip jau paprasta.

Išliko tik entuziastų dėka

Prie veislės atkūrimo daug prisidėjo kinologas entuziastas Zigmantas Goštautas, Vytautas Klovas parengė pirmąjį lietuvių skalikų veislės standartą. 1966 m. priimtas laikinasis lietuvių skalikų standartas, pradėta formuoti veislinių šunų grupė ir pradėtas nuoseklus selekcinis darbas. 1988 m. patvirtintas nuolatinis standartas, 2019 m. po bonitavimo standartas buvo patikslintas.

Bendromis kinologų ir medžiotojų jėgomis 1981 m. buvo organizuota pirmoji lietuvių skalikų paroda, joje dalyvavo 62 šunys.

A. Smetonienės skaičiavimu, šiandien Lietuvoje yra apie 600 lietuvių skalikų. Jie iki šių dienų išliko tik entuziastų ir šios veislės mylėtojų dėka.