Lietuvoje – liepa. Jai liko dar visa savaitė. Tačiau toks žinojimas nieko nereiškia, mums kur svarbiau tai, kad diena tapusi trumpesnė beveik visa valanda. Taip pat mums rūpi ir tai, kad vasara sugrąžins šilumą ne vienai dienai, o ilgam. Dabar pats gražiausias atostogų metas ir šiluma, saulė reikalinga labiausiai.

Saulės vaidmuo gamtoje ir mūsų gyvenime nekelia abejonių. Ji yra visos gyvybės tarpsmo laidas, tik saulė gali užtikrinti gerą žydėjimą, derėjimą, skraidymą. Ji praskaidrina ir mūsų nuotaiką. Beje, tai, kad saulės trūksta, lemia kai kurių gamtos procesų vyksmo tempus.

Liepai liko nedaug laiko, o žemė taip ir nesušilo, nėra vasarošiltė. Naktis šalta ir nejauki, šiluma nealsuoja ir vandenys. Atrodytų, kad labai ilgai vasarai toks temperatūrų paskirstymas, išdėstymas tinka labiausiai. Tačiau iš tikrųjų vasara negali įsibėgėti, atsiskleisti visu savo grožiu ir švelnumu. Gali guosti tik žinojimas, kad vasara gyvuos dar ilgai.

Tiesa, gamtai mūsų vertinimai nelabai įdomūs, ji gyvena savo darnų gyvenimą. Kad nuo įprastų režimų gamta nenuklysta, rodo paukščių aktyvumas ir fiziologiniai pokyčiai. Visų pirma, jie keliauja, ir tuo mes ne visada patenkinti. Ypač sunerimo pajūrio regione, Vakarų Lietuvoje, gyvenantys trešnių ir vyšnių augintojai, nes pulkai iš šiaurės skrendančių varnėnų beregint nuraško visą lauktą jų derlių.

Priemonių apsaugoti trešnes ar vyšnias beveik nėra. Tiesa, jei medelis neaukštas, galima jį apdengti tinklu. Tačiau daugelis trešnių išauga bent keliolikos metrų aukščio, ir tokia apsaugos priemonė neįmanoma. Bandymai varnėnus nubaidyti triukšmu, šūviais ar petardomis, medžiuose iškeltomis kaliausėmis rezultato neduoda. Pakilęs nuo medžio, paukščių pulkas ore apsuka ratą ir leidžiasi vėl. Viena išeitis – uogas nuskinti patiems, pirma varnėnų.

Po vasaros vidurio uogos – ne tik trešnės ir mėlynės, bet ir avietės, medlievos, žemuogės – paukščių racione užima svarbią vietą. Tai iš dalies palengvina pagausėjusių paukščių šeimynų mitybą. Antra vertus, tokia lesalo įvairovė padeda paukščiams keisti plunksnas ir tinkamai pasiruošti migracijai.

Beje, uogomis maitinasi ir daugelis žvėrių, ypač kiaunės, voverės. Jomis smaližiauja net lapės ir vilkai. Šių metų mėlynės – smulkios, nesultingos, gali būti, kad tą lėmė drėgmės trūkumas. Tačiau mėlynių gausu, jų tikrai užteks ir paukščiams bei žvėrims, ir mums.

Liepos paskutinę dekadą jau groja žiogai. Pievose, kur jų nesunaikino šienapjovės, melodingas žiogų svirpimas, lydimas cikadėlių suokimo, yra labai jaukus ir mielas. Ar be jo mes galėtume įsivaizduoti tikrąją vasarą?