1.    Prancūzijos kariuomenė karo pradžioje buvo kur kas stipresnė nei Vokietija.

Kai 1940 metų gegužės 10 dieną vokiečiai užpuolė prancūzus, Europos lemtis galėjo pasisukti visiškai priešinga linkme. Žaibišku staigumu galima vadinti tik netikėtą nacių žygį per Ardėnus. Vos 16 iš 135 vokiečių pasiųstų divizijų buvo mechanizuotos. Visos kitos turėjo kliautis arklių teigiamu greičiu ir tempimo jėga. Prancūzija turėjo 117 divizijų, iš kurių 15 motorizuotos.

Prancūzai taip pat turėjo bemaž 1000 daugiau tankų, kurių dalis buvo modernesni ir galingesni nei vokiečių. Artilerijos skaičių grafoje skirtumas taip pat ne Hitlerio pusėje, 7500 prieš daugiau kaip 11000 vamzdžių. O kur dar faktas, kad Prancūzija gynė savo teritoriją.

2.    Sunkiai suvokiami britų kariniai prioritetai.

Britanija dar prieš karą nusprendė, kad jos karinė galia bus laivynas ir oro pajėgos. Sausumos pajėgos buvo mažos ir jei ne stebuklas prie Diunkerko, jų galėjo tiesiog nebelikti.

Po to buvo priimtas sprendimas plėsti sausumos pajėgas, bet iki pat 1944 metų britai daugiausiai išteklių skyrė savo oro pajėgoms.

1940-ų metų mūšiuose dėl Britanijos dangaus, karališkosios oro pajėgos vienu neturėjo daugiau nei 750 vnt lėktuvų. Bet po to prasidėjo jų gamybos bumas. Viso karo metu įvairios įmonės pagamino daugiau nei 132 tūkst. lėktuvų.

3.    Sąjungininkai prarado tik 1 % prekinių laivų.

Vokiečių povandeninių laivų veikla Atlanto vandenyne šiomis dienomis yra tapę tikra legenda. Daugelis žmonių mano, kad dėl vykdytos blokados Sąjungininkai vos nepralaimėjo karo, bet skaičiai rodo visai kitą padėtį.

4786 laivai, tiek jų atsidūrė vandenyno dugne dėka nacių puldinėjimo, bet karo metais iš viso įvykdyti daugiau nei 323 tūkst. plaukimai per Šiaurės Atlantą. Naciai paveikė tik 1,48% % vykdytų reisų.

Net jei vertintume tai, kad britai viso karo metu prarado 2562 prekinius laivus, tuo metu kasdien po visą pasaulį plaukioji bent 2000 laivų su Britanijos vėliava.

4.    Japonų kamikadzės skraidė raketomis.

Antrojo pasaulinio karo metu ne tik naciai į orą kėlė pilotus raketomis, tą darė ir priešingoje pasaulio dalyje kovoję japonai. Jie, kaip ir naciai, baigiantis karui suprato, kad turimomis technologijomis įveikti sąjungininkų nepavyks. Teko ieškoti netradicinių sprendimų.

1945 metais savo pilotams kamikadzėms pasiūlė lėktuvus-raketas „Ohka“ (liet. Sakura). Motininis lėktuvas juos nuskraidindavo netoli planuojamo užpulti taikinio. Paleistas pilotuojamas objektas išvystydavo iki 700 km/h greitį.

„Griausmo dievais“ vadinti pilotai sugebėjo nuskandinti tik tris laivus, nors tokių avižudžių lėktuvų buvo pagaminta beveik 900 vnt. Daug aukų, bet mažai karinės naudos.

5.    Britai valgė bene geriausiai iš visų kariavusių Europos šalių.

Nors Britanija buvo sala, kuri iki karo savęs neapsirūpindavo vien vietoje pagaminamu maistu, karo metu turėjo laisviausią maisto ribojimo sistemą.

Pirmieji kuponai atsirado 1940 metų sausį, bet tada jais imtas reguliuoti tik sviesto ir cukraus pirkimas. Kitų pirmo būtinumo produktų ribojimai buvo itin laisvi. Tik 1942 metais jie labiau sugriežtėjo, bet net tada duonos ir daržovių reguliacija nebuvo įvesta.

Tuo tarpu naciai kuponus įvedė dar iki karo. Kiekvienas naujai okupuotas kraštas taip pat patirdavo griežtus apribojimus, o daugelis produktų buvo išvežami į Reichą. Tad vietinių gyventojų kasdieninė mityba buvo kur kas prastesnė nei jūrinę blokadą patyrę britai.

6.   Labiausiai patyręs karo lauko vadas.

Tokį skambų titulą galima priskirti britų karininkui Haroldui Aleksanderiui (Harold Alexander). Šis žymus britų karininkas veikė Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metai metais.

Pirmame savo mūšyje sudalyvavo dar 1914 metais britų ekspedicinėse pajėgose Belgijoje.  Po didžiojo karo buvo paskirtas į Lenkiją, kurioje atliko taikos sutarčių priežiūrą. 1919-1920 metais sudalyvavo Latvijos nepriklausomybės kare su bolševikais.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis kovėsi Prancūzijoje ir iš jos pasitraukė per Diunkerką. 1942 metais eidamas generolo pareigas priešinosi japonams Birmoje.  1943 metais jau vadovavo britų pajėgoms Tunise iš ten išvejant nacius. Vėliau vadovavo invazijai į Siciliją.

Jei ne sąjungininkų prašymas neperkelti jo iš Italijos, Aleksanderis turėjo vadovauti britų daliniams „D-dienos“ operacijoje 1944 m. (vietoje Bernardo Montgomerio). Bet net likus Italijoje, jis buvo paaukštintas ir tapo atsakingu už visus veiksmus Viduržemio jūroje, o 1945 metais priėmė nacių pasidavimą Italijoje.

Už veiksmus Šiaurės Afrikoje ir Italija 1946 metais Anglijos karalius jam suteikė vikonto titulą.

7.   Mažas, bet svarbus skirtumas tarp sąjungininkų ir ašies pilotų „asų“.

Dažnai apie karo pilotų meistriškumą kalbama vertinant jų laimėjimus, t.y skaičiuojami patvirtinti priešo lėktuvų numušimai. Vis tik vokiečių asų kiekis šiek tiek netikras.

Taip, Liuftvafės pilotai išties buvo meistriški. Taip, jiems pasisekė numušti didelius kiekius priešų Rytų fronte, kur pilotai neretai stipriai atsiliko meistriškumu. Vis tik didžiausias skirtumas tarp britų ir nacių jų „asų“ skaičiavimas.

Britų pilotai skaičiuodavo tik tuos, kuriuos patys numušdavo savo jėgomis. Vokiečių pilotai dažniausiai specialiai padėdavo priešą ant lėkštutės vienam iš saviškių. Tokia papildoma pagalba sukūrė išties išskirtinius skaičius. Jei vokiečių geriausias pilotas Erikas Hartmanas turi 352 numušimus savo sąskaitoje, tai geriausias britų pilotas Džonis Džonsonas tik 38, o visų sąjungininkų lyderis, sovietų pilotas, Ivanas Kožedubas vos 66. Virš jų dešimtys vokiečių pilotų su keliskart didesniais skaičiais.

8.    Užmirštas liuftvafės lėktuvas.

Vokiečių pajėgoms lėktuvus kūrė keli pagrindiniai gamintojai. Du iš jų, „Messerschmitt“ ir „Heinkel“, vienu metu kūrė liuftvafei pilnai metalinio korpuso naikintuvus.

„Me109“ ir „He112“ turėjo praktiškai identiškus greičio ir kopimo į aukštį parametrus. Tačiau kompanijos „Heinkel“ lėktuvas turėjo kur kas mažiau komplikuotą įtraukiamą važiuoklę, su kuria net mažiau patyrę pilotai galėjo lengvai nusileisti.

Maža to, jo maksimalus skrydžio nuotolis siekė daugiau nei 1000 km. Tai ne tik lenkė konkurentus, bet ir to meto pagrindinius vokiečių bombonešius „Messerschmitt Bf 110“. Toks lėktuvas būtų itin pravertęs operacijoje prieš britus.

Kodėl šių lėktuvų buvo pagaminta itin nedaug? Įmonės įkūrėjas Vilis Meseršmitas (Willy Messerschmitt) buvo nacių partijos narys, oro pajėgų įkūrėjo Hermano Gėringo (Hermann Göring) paramą. O ir konkurentas uvo įtartas turys žydiško kraujo. Taip kur kas pranašesnis „He112“ buvo nepelnytai apleistas.

9.    Amerikiečių karo lauko striukė „Parsons jacket“ kurta galvojant apie praktiškumą ir madą.

Kalbant apie karių uniformų madas, ne tik vokiečiai galėjo pasigirti jiems sukurtomis madingomis uniformomis. Amerikiečiai 1941 metais pristatė savo garsiąsias „M1941“ uniformines striukes.

1940-aisiais Generolas Majoras Džeimsas K. Parsonsas vadovavo divizijai, kuri JAV vidurio vakaruose ir Aliaskoje išbandė šias uniformas. Būtent todėl ji visuomenėje prigijo „Parsonso striukės“ pavadinimu. Ją sukurti padėjo madų žurnalo „Esquire“ dizaineriai.

Itin paprasto dizaino striukė buvo lengva, patogi, taupanti medžiagas. Be to jos dizainas apsiskolintas iš tuo metu populiarėjusio tokio stiliaus rūbų, kuriuos mėgo praktiški amerikiečiai. Jiems išvykus į karą nereikėjo pratintis prie tradicinės įpareigojančios uniformos.

10.    Vokiečiai nebuvo automobilizuota šalis.

Tiek to meto nacių propaganda tiek šiomis dienomis kuriamuose filmuose vokiečiai dažnai vaizduojami kaip itin modernios kariuomenės atstovais. Vis tik realybėje ši kariuomenė daugiausiai kliovėsi arklių traukiamomis gurguolėmis bei žygiavimu pėsčiomis. Iš nukariautų šalių kariuomenių bei gyventojų imdavo kone viską kas važiuodavo.

Taip, dar iki karo vokiečių „Mercedes“ skriejo rekordiniais greičiais trasoje. Vokietija atidarė autobamus. Vis tik 1 automobilis teko 47 vokiečiams. Tuo tarpu Britanijoje 1 su 14, Prancūzijoje 1 su 8, JAV vienas automobilis teko keturiems žmonėms. Statistiškai.

Toks didelis disbalansas lėmė, kad kur kas mažiau vokiečių gebėjo vairuoti mašimas. Buvo dar mažiau gamyklų ir žmonių išmanančių apie jas. Galiausiai teko perimti svetimų šalių automobilius, kas jų priežiūrą darė kone nepakeliama, nes kam nors sugedus tiesiog nebuvo kuo remontuoti