Pereiti į pagrindinį turinį

Etnokosmologijos muziejaus atstovas: dangus mūsų nelepina, tačiau mus girdi

Sukdami aplink Lietuvą, LRT radijo žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius Vasario 16-osios išvakarėse apsilankė ir netoli Molėtų įsikūrusiame Etnokosmologijos muziejuje. Čia jie sužinojo, kad bus rengiama ypatinga paroda, todėl žmonės iš visos Lietuvos, dirbę kosmonautikos srityje, prašomi paskolinti eksponatų arba leisti pasidaryti jų kopijas.

R.Vilimo/BFL nuotr.

Paroda muziejuje turėtų būti atidaryta gegužę ir veikti iki šių metų pabaigos.

Pirmosios ekskursijos G. Kakaras nebeklausė

„Dangus mūsų nelepina. Bet, kaip dažnai savo lankytojams pajuokauju, jis mus girdi. Lietuvoje nemažai žmonių prašo: „Dieve, kad tik mažiau reikėtų mokėt už šildymą“. Tai aš sakau, kad danguje – irgi demokratija, girdi daugumos balsą, atsiunčia debesis, kurie neleidžia prasiskverbti žvaigždžių šviesai, užtat naktys yra nešaltos“, – sutikęs žurnalistus juokavo muziejaus Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėjas Linas Šmigelskas.

Jis iš profesijos archeologas, todėl paklaustas, kodėl taip atsitiko, kad, užuot tyrinėjęs turtus žemėje, ėmė tyrinėti dangų, atviravo, jog tokius jo gyvenimo posūkius lėmė viena archeologinė praktika Dubingiuose, kurioje taip pat dalyvavo muziejaus fondų saugotojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Rimvydas Laužikas. Pastarasis L. Šmigelsko praktikos vadovo Albino Kuncevičiaus paprašė, kad šis rekomenduotų kurį nors savo studentą vesti ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje.

A. Kuncevičius iš visų savo studentų išrinko L. Šmigelską. Šis sutiko pabandyti. Juolab kad gimtieji jo namai – Molėtuose. Per pirmąjį vizitą muziejuje jam teko atsakyti į itin rimto testo klausimus. Ir, nepaisant to, kad pavyko įveikti tik šiek tiek daugiau nei pusę klausimų, L. Šmigelskui po savaitės buvo pasiūlyta pabandyti vesti ekskursijas.

Linas Šmigelskas, E. Kubiliaus/LRT nuotr.

Pirmoji jo ekskursija tapo labai rimtu išbandymu, nes jos klausytojai buvo tik du – muziejaus direktorius, žinomas astronomas Gunaras Kakaras ir R. Laužikas.

„Tai ne taip stoviu, tai ne tokia intonacija. Po pirmos salės apžvalgos direktorius apsisuko ir išėjo. Todėl pamaniau, kad mano karjera muziejuje – baigta. Tačiau R. Laužikas ramino, kad nenusiminčiau. Ir man buvo suteikta galimybė vesti ekskursijas. Pradėjau nuo to, kad lydėdavau lankytojus į apžvalgos aikštelę, pasakodamas apie muziejaus apylinkes, sykiu klausydamasis, kaip ekskursijas veda pats G. Kakaras, R. Laužikas, profesorius Libertas Klimka, Martynas Juocevičius, Vidas Dabrovolskas. Iš jų mokiausi“, – savo karjeros muziejuje pradžią prisiminė L. Šmigelskas.

Po kelių savaičių tokių pamokų jam buvo suteikta galimybė vesti dienines ekskursijas, o netrukus – leista dirbti ir su teleskopu. Jau po metų L. Šmigelskas pradėjo vesti naktines ekskursijas.

Danguje – neatsakyti klausimai

Žvaigždės daug kam asocijuojasi su romantika, o kaip atrodo pačiam L. Šmigelskui, kai žvaigždžių gyvenimas tapo darbu? Nors muziejuje dirba jau dešimt metų, dangus ir žvaigždės jam tikrai netapo rutina. Atvirkščiai – vis labiau masina. Juk danguje – tiek daug žmogui rūpimų ir neatsakytų klausimų.

Kai lankytojai paklausia, kodėl muziejuje stovi toks didelis – vienas didžiausių Europoje – teleskopas, pro kurį atvažiavę žmonės gali į žvaigždes pasižiūrėti, visada atsakau, kad toks teleskopas yra tam, kad būtų galima pamatyti, kiek visko danguje daug ir kiek mažai mes apie tai žinome.

„Daug dar paslapčių ir mokslininkams. Todėl, kai lankytojai paklausia, kodėl muziejuje stovi toks didelis – vienas didžiausių Europoje – teleskopas, pro kurį atvažiavę žmonės gali į žvaigždes pasižiūrėti, visada atsakau, kad toks teleskopas yra tam, kad būtų galima pamatyti, kiek visko danguje daug ir kiek mažai mes apie tai žinome. Žiūri. Gražu. Žavi. Stebuklinga. Intriguoja. Na, ir manau, kad be romantikos – niekaip“, – patirtimi dalijosi L. Šmigelskas.

Ir čia pat priduria, kad visų molėtiškių gyvenimas yra susijęs su žvaigždėmis ir ežerais, nes aplink – apie du šimtai gražių ežerų, aplink kuriuos – ir ypatingas gamtovaizdis.

Kai Vokietijos specialistai muziejuje įrenginėjo teleskopą, jie įvertino ne tik tai, kad jis – vienas didžiausių Europoje, skirtų visuomenės reikmėms, bet ir tai, jog, važiuojant muziejaus link, žavi kaimų architektūra, nuostabi gamta ir, žinoma, tamsa.

„Tamsos ir žvaigždžių Molėtų krašte mes tikrai turime“, – šyptelėjo L. Šmigelskas.

Paklaustas, o kokia gi molėtiškių kasdienybė tokioje stebuklingoje aplinkoje, jis pastebėjo, kad šiame krašte ir pačiuose Molėtuose gyvena žmonės, turintys įvairių pomėgių, neretai važinėjantys į darbus Vilniuje. Kad ir jo paties brolis – visada gyvenęs pirmajame namo aukšte, kažkodėl pasirinko pramoninį alpinizmą ir susirado darbą taip pat sostinėje.

„Aš pats niekada nenorėjau išvažiuoti iš Molėtų, tik įsivaizdavau, kad, kaip archeologas, dirbsiu kabinete prie stalo, apkrauto popieriais. Bet atsitiko viskas kitaip. Nemažai molėtiškių išvažiavę į užsienį, bet aš, kaip savo krašto patriotas, tikiu, kad jie sugrįš. Ir jau kai kurie sugrįžta“, – kalbėjo L. Šmigelskas.

Dabar jis džiaugiasi, kad gyvenimas jį atvedė į muziejų. Tiesa, prisipažino nesąs iš tų žmonių, kuriems jaunystėje patikdavo bendrauti ar dalyvauti masiniuose renginiuose. Jis – labiau vienišius. Tačiau prisijaukini žmones, kurie atvyksta į muziejų, ir pelnyti jų dėmesį padėjo tai, kad darbo pradžia muziejuje sutapo su vasaros pradžia. Tuo metu būna ypatingai daug ekskursijų, todėl L. Šmigelskui teko pamiklinti ir protą, ir bendravimo įgūdžius. O lankytojai tai įvertino.

Kokią Lietuvą L. Šmigelskas mato, šaliai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį? „Matau Lietuvą kaip valstybę su ateitimi. Drąsią, nes yra daug drąsių žmonių. Inovatyvią ir žengiančią pirmyn. Nebijančią sprendimų, kurie galbūt kai kam atrodytų ir keisti. Linkiu mūsų šaliai atsakomybės ir sąžiningumo“, – mintimis dalijosi L. Šmigelskas.

Kalbėdamas apie tai, kaip muziejus planuoja paminėti nepriklausomybės šimtmetį, jis pasakojo, kad bus surengta paroda, pasakojanti, kaip mūsų šalies mokslininkai yra prisidėję prie kelionių į kosmosą.

Jau šiuo metu muziejaus ekspozicijoje galima pamatyti iš Gamtos tyrimų centro pasiskolintus eksponatus, kurių dalį padovanojo dr. Danguolė Švėgždienė. Kai lankytojai išgirsta, kad lietuviai pirmieji kosmose užaugino augalą „nuo sėklos iki sėklos“ ir įrodė, kad žmogus kosmose galėtų ūkininkauti, visi nustemba, nes beveik niekas apie tai nėra girdėjęs.

Mažai kas Lietuvoje bei užsienyje žino, kad visi „Buran“ erdvėlaiviai buvo apsiūti specialia medžiaga Tekstilės institute Kaune, nes tik kauniečiams iš visos buvusios SSRS aštuonių tekstilės institutų tai pavyko padaryti.

„Tai tik įrodo, kad lietuviai turi labai daug potencialo. Neseniai pasižiūrėjau, kas dirba NASA tyrimų institute, ir ten aptikau lietuvį Joną Brusūną. Parašiau jam laišką. Jis atsakė, kad jo senelis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo iš Lietuvos. Tame pačiame institute radau Aleksandrą Klimą, Anthony Baltusį, o kosmoso entuziastas Saulius Lapienis yra atradęs keliasdešimt lietuvių kilmės amerikiečių, kurie aktyviai dirbo ar tebedirba NASA. Mūsų muziejuje lankėsi NASA astronautas Karolis Bobko, kurio močiutė – iš Kėdainių rajono“, – pasakojo L. Šmigelskas.

LRT RADIJO žurnalistai Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplink Lietuvą keliaus iki vasario 18 d. Visas jų surinktas istorijas rasite čia.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų