Loktako ežeras yra didžiausias gėlo vandens telkinys Šiaurės rytų Indijoje, dar vadinamas vieninteliu plūduriuojančiu ežeru pasaulyje – tokį apibūdinimą jam pelnė daugybė jo paviršiuje plūduriuojančių salelių, vietos kalba vadinamų pumdžiais (phumdi). Pumdžiai yra heterogeninės augmenijos, žemės ir įvairios irimo stadijos organinių medžiagų masės, sutankėjusios iki kietos formos. Jos dengia nemažą dalį ežero paviršiaus, rašo amusingplanet.com.
Didžiausia tokia sala plūduriuoja pietrytinėje ežero dalyje, užimdama 40 kv. km plotą. Tai vienintelis ir didžiausias pasaulyje plūduriuojantis parkas, pavadintas Keibul Lamdžao nacionaliniu parku. Jame gyvena nykstantys tenykščiai lyraragiai elniai, manipuriečių kalba vadinami „sangai“.
Šis senovinis ežeras atlieka svarbų vaidmenį Manipuro valstijos ekonomikoje. Jo vanduo naudojamas hidroelektrinės generatoriams, drėkinimo sistemoms ir geriamajam vandeniui gaminti. Šis ežeras taip pat yra pragyvenimo šaltinis vietos žvejams, gyvenantiems aplinkiniuose rajonuose ar ant pačių pumdžių, dar vadinamų pumšongais. Pumdžius vietos gyventojai naudoja trobelėms statyti, žvejybai ir kitoms buities reikmėms. Gyventojai iš plūduriuojančių masių taip pat stato dirbtinius apvalius aptvarus, skirtus žuvims auginti. Juos galima pamatyti žemiau esančiose nuotraukose. Nuo šio ežero priklauso beveik 100 tūkst. žmonių gyvenimas.
Remiantis žmogaus veiklos mastais bei tuo, ar yra pumdžių, ežeras aptakiai dalijamas į šiaurinę, centrinę ir pietinę zonas. Šiaurinė zona nuo centrinės skiriasi didžiuliais pumdžiais, kurių storis siekia nuo 0,4 iki 4,5 m. Jie tęsiasi nuo ežero šiaurės vakarų iki pietryčių. Nuo sausio iki kovo šios zonos pumdžiai paprastai deginami, kad būtų įrengti žuvų auginimo ryžių laukuose ūkiai.
Centrinė zona yra pagrindinė atviro vandens sritis, kurioje anksčiau sąlyginai nebūdavo jokių plūduriuojančių salų. Tačiau pastaraisiais metais kaimiečiai dėl žvejybos prileido dirbtinai sukurtų pumdžių, vadinamų atapumais (athaphum). Pastarieji taip išplito, kad pradėjo dusinti ištisą ežerą. Keibul Lamdžao nacionalinis parkas priklauso pietinei zonai.
Loktako ežeras pasižymi turtinga biologine įvairove: čia suskaičiuojamos 233 vandens augalų rūšys. Ežere gyvena daugiau kaip šimtas paukščių rūšių, o tarp 425 gyvūnų rūšių atstovų galima aptikti tokius retus gyvūnus kaip indiškasis pitonas, indinis zambaras ir lojantis elnias.
Loktako ežeras tyvuliuoja už 39 km nuo Manipuro sostinės Impalo, kurį lengvai galima pasiekti sausumos bei oro keliais. Šis ežeras yra unikalus objektas turizmui, siūlantis lankytojams puikią progą pasimėgauti ežero grožiu ir keliomis įvairių geometrinių formų plūduriuojančiomis salomis. Viename iš didesnių pumdžių įsikūręs ir viešbutis „The Sendra Tourist Home“.
Naujausi komentarai