Viena naujausių ir turbūt daugiausia kontroversiškų nuomonių sulaukianti mokslo sritis yra genų inžinerija. Tai didžiulis XX a. atradimas, kuriuo naudojantis galima išspręsti daug globalių problemų. Kiekviename organizme yra užšifruotas genetinis kodas, kuris suranda genus, kurie yra atsakingi konkrečios ligos vystymąsi. Naujosios genų inžinerijos technologijos, leidžia tokį geną panaikinti ir taip suskaldyti DNR. Toks procesas suteikia milžiniškų technologinių ir medicininių galimybių, tačiau etiškai jis vertinamas labai sudėtingai.

Patys populiariausi genų inžinerijos dėka pakeisti produktai yra sojos pupelės, kukurūzai, medvilnė, rapsai. Per beveik dvidešimt metų šių augalų pasėlių plotai išaugo 87 kartus, o 2010 m. jie užėmė net 148 mln. hektarų JAV, Indijoje, Brazilijoje bei Argentinoje. Genų inžinerijos technologijos naudojamos auginant augalus, kartais ir gyvūnus, tačiau kalbant apie intervenciją į žmogaus DNR, tai etiška tik terapiniais tikslais,  kai aptinkamas  patologinis genas. Rekonstruoti ar genetiškai keisti žmogaus DNR yra neetiška, kadangi tokiu būdu yra užkertamas kelias genetinei įvairovei, pažeidžiamas asmens orumas, neliečiamumas bei identitetas.

Europos sąjungos vykdoma politika genų inžinerijos atžvilgiu yra gana griežta. Tokius produktus platinti galima tik gavus leidimą, suteikiamą Europos Komisijos ir visų šalių narių atstovų. Šiandien yra įteisinta 18 genų inžinerijos būdu paveiktų produktų: tai atsparus herbicidui-bromoksinilui tabakas, cikorijos, rapsai, kukurūzai, sojos pupelės, taip pat kai kurios gėlių veislės ir kt.

Genų inžinerija – kas tai?

Kalbant suprantama kalba, genų inžinerija yra vieno ar kelių genų perkėlimas iš vieno organizmo kitam. Tokiu būdu būna sukuriami transgeniniai organizmai, turintys svetimų genų. Dažniausiai juos įprasta vadinti genetiškai modifikuotais. Perkeltas genas veikia taip, lyg jis ir toliau priklausytų tai ląstelei, iš kurios buvo paimtas. Tokiu būdu augalai, įvairūs mikroorganizmai ar gyvūnai gauna naujų požymių, kurie prieš tai jiems nebuvo būdingi, pavyzdžiui, tokiu būdu įterpus į augalų chromosomas tam tikrą bakterijos geną, augalai įgauna atsparumą kenkėjams.

Nors ir būna atliekami tyrimai, vis dėlto sunku numatyti, kurioje DNR grandinės vietoje įsiterps perkeltas genas, ir kaip toks įsibrovėlis sąveikaus su jau esamais. Be to, dar nėra žinoma, kaip tokia modifikacija atsiliepia genų pleotropijai, t. y. tam reiškiniui, kai vienas genas turi įtakos dviems ir daugiau požymių.

Sukūrus modifikuotus, herbicidams atsparius augalus, ūkininkams tenka mažiau ravėti laukus, augalų, kurie yra atsparūs vabzdžiams, nėra poreikio purkšti pesticidais, kadangi augaluose jau yra pagamintų nuodų, ir panašiai. Pasitelkiant genų inžineriją ir modifikuojant augalus galima aprūpinti maistu net ir badaujančias šalis. Naujos sukurtos veislės yra ypač derlingos, lengvai prižiūrimos, atsparios klimato kaitai.

Produktų modifikacijos nauda

Genetiškai modifikuoti organizmai yra tokie, kurių genetinė medžiaga yra dirbtinai pakeista, t. y., sukurta nauja DNR molekulė, pasitelkiant tam tikras genų inžinerijos technologijas. Tokiu būdu paveikti augalai, gyvūnai ar mikroorganizmai įgyja naujų, iki tol nebūdingų savybių, pvz., įterpus žuvies geną į braškes, sukuriama tokia braškė, kuri žymiai geriau išsilaiko esant žemai temperatūroje, o įterpus reikiamą bakterijos geną į augalų chromosomas, jie tampa atsparūs įvairiems kenkėjams.

Genetiškai modifikuotų pasėlių plotai auga bene geometrinės progresijos būdu. Jau yra pavykę padidinti tam tikrų augalų rūšių baltymo kiekį, pakeisti cheminę sudėtį, jie tapo atsparūs herbicidams, ligoms ir kenkėjams, tokių veislių kūrimas leidžia sumažinti pesticidų naudojimą. Genų inžinerijos technologijos leistų pagerinti augalų panaudojimą gaminant sparčiai suyrančias plastmases, bioetanolį, biodyzeliną. Enzimų pagalba būtų galima rasti naujų metodų, kaip pagerinti užterštą dirvožemį, vandenį, degeneruoti oro atliekas ir pan.

Genetiškai modifikuoti augalai ne tik atsparūs ligoms ir kenkėjams, bet taip pat ir sausrai ar šalčiui, jiems mažiau reikia pesticidų ir herbicidų. Be to tokie produktai ilgai išlieka švieži, todėl juos lengviau transportuoti.

Modifikuotų produktų šalininkų teigimu, toks maistas padės išspręsti ekonomines problemas badaujančiose šalyse. Kita vertus neretai pačios šalys atsisako priimti tokio pobūdžio humanitarinę pagalba, kadangi jų etikos ir moralės normoms nepriimtina valgyti modifikuotą maistą.

Be jau išvardintos naudos, tyrimai įrodė, kad genetiškai modifikuoti produktai taip pat yra ypač produktyvūs ir efektyvūs, juos auginant mažiau alinama žemė, saugoma aplinka, taip pat išrandamos naujos organizmų rūšys.

Ar genų keitimas nepražudys žmonijos?

Egzistuoja ir daugybė neigiamų nuomonių apie genų inžinerijos būdu atsiradusių produktų žalą. Visų pirma, tokios genų manipuliacijos gali sukelti įvairias mutacijas arba pakitimus DNR nukleotidų sekoje, kurie daro įtaką pokyčiams baltymo sudėtyje, ir įvairiose funkcijose. Dėl to gali pasikeisti ląstelės metabolizmas ir sutrikti viso organizmo funkcionavimas. Į organizmą patenkantys modifikuoti produktai gali aktyvinti vienus ar kitus genus, o dėl to pakinta hormoninė pusiausvyra, imuninė sistema ima reaguoti į įprastus antigenus ir pan.

Taip pat ypač smarkiai baiminamasi, kad naudojant tokius produktus išsivystys naujos alergijų formos. Be to, sukurti genų deriniai gali sukelti naujas, dar nematytas, žmonių, gyvūnų ir augalų ligas bei vėžio formas ir padidinti organizmo atsparumą įvairiems antibiotikams, kurie vartojami naikinant itin pavojingas bakterijas. Tinkamai neišsiaiškinus genetiškai modifikuotų produktų poveikio organizmui, gresia ne tik rimti sveikatos sutrikimai, bet ir pavojus žmogaus gyvybei.

Kuriant modifikuotus augalų ir gyvūnų genus naudojami įvairūs virusai, bakterijos ir kiti mikroorganizmai, kurie gali destabilizuoti genomą bei sukelti genų invaziją į kitas rūšis, be abejo ir į žinduolius, naujas ligas, stiprias imunines reakcijas ir kt. Genetinio užterštumo, priešingai nei cheminio ar radiacinio, beveik neįmanoma pašalinti, todėl, dėl neišvengiamų genetinių klaidų, modifikuoti genai anksčiau ar vėliau pasklis per visas rūšių generacijas.

Rusijoje bei Didžiojoje Britanijoje buvo atlikti tyrimai, maitinant žiurkes genetiškai modifikuotomis bulvėmis ir sojomis. Buvo gauti labai grėsmingi bandymų duomenys: dėl kepenų bei virškinimo sistemos pažeidimų žuvo daugiau kaip 50 proc. žiurkių, o likusios gyvos buvo žymiai prasčiau išsivysčiusios nei tos, kurios buvo šertos genetiškai nemodifikuotomis bulvėmis bei sojomis.

Naudojant tokius produktus neišvengiamai kenkiama ir aplinkai, kadangi augalai, kurie atsparūs kenkėjams išvaro naudingus vabzdžius iš dirvožemio, o tai gali labai neigiamai paveikti dirvos ekosistemą.

Be kenkimo organizmui ir gamtai modifikuoti produktai iškelia labai daug etikos klausimų.Tiek panteizmo atstovai, tiek ir įvairūs gamtą suasmeninančių tikėjimų išpažinėjai bei gamtą gerbiantys žmonės kritikuoja genetines manipuliacijas kaip neleistiną ir nepagarbų kišimąsi į gamtą.

Be minėtų pavojų naudojant genų inžinerijos paveiktus produktus, atlikti tyrimai taip pat parodė, kad jie gali skatinti atsparių herbicidams piktžolių atsiradimą ar jų kūrimą, naujų toksinų ir alergenų radimąsi maiste, ligų plitimą, peržengiant tarprūšinius barjerus, biologinės įvairovės sunaikinimą, ekologinio balanso suardymą ir daugybę kitų problemų.

Kad ir kiek būtų kalbama apie genų inžinerijos poveikį, tačiau iki šiol niekas tiksliai negali pasakyti, kaip tokie organizmai paveiks žmonių sveikatą. Juk dabar mes neretai valgome tokius produktus, kurie yra nei žmogaus, nei gamtos kūriniai. Ar tai nesukels naujų vėžio formų ir dar neatrastų ligų? Ar nepažeis imuninės ir nepakeis genetinės sistemos? Ar genetiškai modifikuoti produktai ir organizmai, patekę į aplinką ir joje plisdami, neiškreips gyvosios gamtos evoliucijos? Nors mokslininkai teigia, kad genetiškai modifikuotų produktų grėsmė dar nėra tiksliai įrodyta, tačiau pagalvokime ir apie tai, kad jokie tyrimai jos ir nepaneigė.