Ši būklė gali paaiškinti jo tariamą nevaisingumą, vengimą intymių santykių ir galimai deformuotus lytinius organus. Be to, DNR analizė parodė itin didelę genetinę riziką šizofrenijai, autizmui, ADHD ir bipoliniam sutrikimui, nors ekspertai pabrėžia – tai nėra medicininė diagnozė, o tik padidėjęs polinkis.
Apie tai pasakojama dviejų dalių britų televizijos kanalo „Channel 4“ dokumentiniame filme „Hitler’s DNA: Blueprint of a Dictator“ („Hitlerio DNR: diktatoriaus planas“), remiamasi ir „Daily Mail“ publikacija.
Kalmano sindromas ir DNR paslaptis
Hitlerio asmenybė ir sveikata dešimtmečius buvo gaubiamos legendomis, tačiau iki šiol trūko tiesioginių biologinių įrodymų. Manyta, kad dauguma pėdsakų sunaikinti kartu su diktatoriaus kūnu.
Vis dėlto dalis jo kraujo išliko ant sofos audinio Berlyno bunkeryje. Amerikiečių pulkininkas Roswellas Rosengrenas, tarnavęs sąjungininkų pajėgose vadovaujant Dwightui Eisenhoweriui, 1945 m. iškirpo audinio gabalą su kraujo dėme – kaip simbolinį karo pabaigos ir Hitlerio mirties reliktą. Po dešimtmečių šis fragmentas tapo unikaliu DNR šaltiniu.
„Kai sąjungininkų kariuomenė įžengė į Berlyną, mano senelis buvo vienas pirmųjų amerikiečių, patekusių į Hitlerio bunkerį. Kūnų jau nebebuvo, tačiau ant sofos matėsi kraujas. Jis iškirpo audinio gabalą – jam tai reiškė karo pabaigą“, – pasakojo pulkininko anūkas Erikas Rosengrenas.
Kraują tyrė tarptautinė mokslininkų komanda, vadovaujama Bato universiteto profesoriaus Turi Kingo – genetiko, kuris išgarsėjo identifikavęs karaliaus Ričardo III palaikus. Specialistai sekvenavo visą Hitlerio genomą – apie 3 mlrd. genetinių „raidžių“.
„Apie Hitlerį turėjome tik užuominų, o dabar turime genetinį patvirtinimą. DNR yra tarsi tekstas, padedantis išnarplioti istorines paslaptis“, – aiškino T. Kingas.
Apie Hitlerį turėjome tik užuominų, o dabar turime genetinį patvirtinimą.
Vienas pirmųjų žingsnių – paneigti seną mitą apie tariamą Hitlerio žydišką kilmę. Genetinis profilis parodė, kad jo DNR nepatvirtina žydiškų šaknų, o ilgametės kalbos apie „slaptą žydų senelį“ greičiausiai tebuvo politiniai gandai.
Kur kas labiau intriguojanti išvada – didelė tikimybė, kad Hitleris sirgo Kalmano sindromu. Šiam retam genetiniam sutrikimui būdingas žemas testosterono lygis, sutrikęs lytinių organų vystymasis ir dažnas uoslės praradimas (anosmija).
„Niekas niekada negalėjo iki galo paaiškinti, kodėl Hitleris visą gyvenimą buvo toks drovus santykiuose su moterimis ir, panašu, niekada nepalaikė normalių artimų ryšių. Dabar, kai žinome, kad jo DNR rodo Kalmano sindromui būdingas mutacijas, tai gali būti būtent tas paaiškinimas, kurio ilgai ieškojome“, – filme teigia Potsdamo universiteto istorikas dr. Alexas Kay.
Ši hipotezė taip pat paaiškintų, kodėl diktatorius neturėjo vaikų su savo ilgamete partnere ir vėliau žmona Eva Braun, nors viešai propagavo „didelės arijų šeimos“ idealą.
„Hitleris visiškai prieštaravo savo pačio ideologijai – jis neturėjo šeimos, vaikų ir ilgai vengė santuokos. Jis kruopščiai kūrė visiškai valstybei atsidavusio vyro įvaizdį. Mūsų atradimai rodo, kad Kalmano sindromas galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl jis taip slėpė savo asmeninį gyvenimą“, – sako dr. Kay.
Hitleris kruopščiai saugojo privatumą ir bandė nuslėpti informaciją apie savo sveikatą net po mirties. Jo buvęs liokajus Heinzas Linge vėliau pasakojo: „Aš buvau paskutinis, kuris su juo atsisveikino, ir pirmasis, įėjęs į kambarį po jo savižudybės. Jis <...>, o Eva Braun <...>. Penkiomis dienomis anksčiau jis liepė man atnešti benzino kūnams sudeginti. Mes juos sudeginome sode.“
Galimi Hitlerio psichikos sutrikimai
DNR mėginiai taip pat buvo išsiųsti į Orhuso universitetą Danijoje, kur genetikai vertino galimą Hitlerio polinkį į psichikos ir raidos sutrikimus. Tyrėjai analizavo poligeninius rizikos balus – daugybės genų derinius, siejamus su tam tikromis diagnozėmis.
Rezultatai parodė padidėjusią dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimo (ADHD) tikimybę, taip pat labai didelę autizmo spektro, bipolinio sutrikimo ir šizofrenijos riziką – Hitleris pateko į maždaug 1 proc. didžiausios genetinės rizikos žmonių.
„Tyrimai rodo, kad Hitlerio šizofrenijos rodiklis yra pačiame viršutiniame lygyje. Jis turėjo itin didelę genetinę riziką“, – teigia Orhuso universiteto genetikė prof. Ditte Demontis.
Mokslininkai taip pat aptiko padidėjusį polinkį į antisocialų elgesį – bruožą, dažnai siejamą su psichopatija.
Psichiatras Michaelas Fitzgeraldas, komentuodamas šių bruožų derinį, pateikia itin aštrų, bet kontroversišką apibūdinimą: „Mes galėtume apibūdinti Hitlerį kaip „nusikalstamą autistišką psichopatą“. Šis nusikalstamumo, autizmo ir psichopatijos derinys yra unikalus. Hitleris yra vienas iš milijono, galbūt net vienas iš milijardo.“
Svarbu: specialistai akcentuoja, kad genetiniai rizikos balai neleidžia atgaline data diagnozuoti konkrečių sutrikimų ir jokiu būdu nepaaiškina bei nepateisina Hitlerio įvykdytų nusikaltimų. Dauguma žmonių, turinčių šiuos sutrikimus ar genetinį polinkį, nėra ir niekada nebus smurtiniai.
Beje, žinoma, kad Hitlerio pusseserė Aloysia Veit daugelį metų praleido psichiatrijos ligoninėje Vienoje, kas filme minima kaip dar vienas galimos paveldimos rizikos kontekstas.
Galėjo turėti „mikropenį“
Viena labiausiai žiniasklaidos eskaluojamų išvadų – galimas Hitlerio „mikropenis“ ir lytinių organų anomalijos. Dokumentiniame filme pasakojama, kad fiureris visą gyvenimą vengė nuogumo, labai drovėjosi savo kūno ir nerodė aiškių seksualinio potraukio ženklų.
Jo santykiai su moterimis dažnai baigdavosi tragedija: trys iš maždaug septynių artimesnių partnerysčių baigėsi moterų savižudybėmis, dar kelios bandė nusižudyti. Ilgiausi ir stabiliausi santykiai buvo su Eva Braun, kuri per 14 metų mažiausiai du kartus bandė pasitraukti iš gyvenimo.
Pasak jų namų tvarkytojo Herberto Doehringo, kuris dirbo Berghofo rezidencijoje, pora galėjo ir neturėti įprasto seksualinio gyvenimo.
„Mano žmona dažnai skalbdavo Hitlerio drabužius ir visada juos kruopščiai apžiūrėdavo, bet jokių seksualinės veiklos požymių niekada nebuvo“, – pasakojo Doehringas.
Mokslininkai mano, kad tai dera su Kalmano sindromo apraiškomis. Suomių profesorius Jorma Toppari aiškina: „Apie 10 proc. vaikų, turinčių šią mutaciją, turi labai mažą penį – vadinamąjį mikropenį. Dažniau pasitaiko, kad sėklidės nenusileidžia į kapšelį.“
Tavistoko medicininės psichologijos instituto profesorius Brettas Kahras priduria, kad tokia būsena jaunam vyrui galėjo būti itin traumuojanti: „Kai jis buvo jaunas kareivis ir turėdavo nusirengti prieš kitus, jie iš jo juokdavosi, sakydami, kad jo penis mažesnis nei visų kitų. Tai galėjo palikti gilią psichologinę žaizdą.“
Hormonų injekcijos ir slepiama sveikata
Hitlerio asmeninio gydytojo Theodoro Morello dienoraščiai rodo, kad fiureris reguliariai gaudavo testosterono injekcijas.
„Sausio 24 d. dienoraštyje matome įrašą: „25 mg testosterono“. Morellas nepaaiškina, kodėl jis suleido Hitleriui testosterono, bet matome, kad tai kartojosi reguliariai“, – komentuoja dr. Kay.
Ilgas diagnozių ir negalavimų sąrašas – nuo virškinimo sutrikimų iki galimo Kalmano sindromo ir neuropsichiatrinės rizikos – gali paaiškinti, kodėl diktatorius desperatiškai slėpė savo sveikatos būklę.
Ironiška, kad būtent Hitleris propagavo eugenikos politiką – „rasinį apsivalymą“, priverstinę „prastesnių“ žmonių sterilizaciją ir naikinimą, o remiantis genetiniais rodikliais pats būtų galėjęs pakliūti į jo paties sudarytas „nepageidaujamų“ sąrašų kategorijas.
„Hitlerio politika buvo visiškai paremta eugenikos idėja. Jei jis būtų turėjęs galimybę pažvelgti į savo pačio DNR ir nuspręsti, ką siųsti į dujų kameras, jis beveik neabejotinai būtų pats save ten nusiuntęs“, – filme sako prof. Turi Kingas.
Narcisistinė politinė lyderystė
Įdomų kontekstą Hitlerio asmenybei suteikia 2025 m. gegužę publikuotas psichologo Yusufo Çifci tyrimas apie vadinamąją „narcisistinę politinę lyderystę“. Jame lyginami trys politikai – Adolfas Hitleris, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Autorius teigia, kad jų lyderystės stilius atitinka reaktyvųjį narcisizmą, kuris išsivysto kaip reakcija į traumuojančią vaikystę: autoritarinį tėvą, emociškai šaltą ar kompensacinę motiną, ankstyvas traumas ir milžiniškus lūkesčius. Tokios patirtys formuoja grandiozinį savęs suvokimą, kuris tampa gynyba nuo gilaus menkavertiškumo jausmo.
Pasak Y. Çifci, tokie bruožai kaip kritikos netoleravimas, demonstratyvus „hipermaskuliniškumas“, perdėtas savo sėkmių sureikšminimas ir nuolatinis poreikis garbinimui – tai kompensacinis elgesys, kylantis iš vaikystės psichologinės traumos ir neužgijusių emocinių žaizdų.
Svarbu: tiek dokumentinio filmo kūrėjai, tiek daugelis mokslininkų pabrėžia, kad genetika ir psichologinės diagnozės negali būti laikomos Hitlerio nusikaltimų paaiškinimu ar pateisinimu. DNR analizė tik papildo istorinį paveikslą – ji padeda geriau suprasti žmogų, kuris, pasinaudojęs politika ir propaganda, sukėlė vieną didžiausių katastrofų žmonijos istorijoje.
