Kokios istorijos geriausiai iliustruoja, kad kosmosas gali tapti mūsų „atliekų sąvartynu“? Kodėl vos 10 cm dydžio kosmose skriejančios detalės gali būti pavojingos? Ir ar įmanoma jas surinkti? Apie tai – „Radijo žinių“ pokalbis su astrofiziku dr. Vidu Dobrovolsku.
– Ar turite apytikslį skaičių, kuris nurodytų, kiek mes jau spėjome prišiukšlinti kosmose?
– Kosminės šiukšlės yra stebimos nuolatos, siekiant įvertinti jų galimą susidūrimą su veikiančiais palydovais. Šių metų duomenimis, Europos kosmoso agentūra didesnių nei kelių centimetrų dydžio šiukšlių priskaičiuoja virš 40 tūkstančių. Į šį sąrašą patenka viskas: neveikiantys palydovai, jų nuolaužos ir t. t. Skaičius iš tiesų įspūdingas ir, kas turbūt liūdniausia, jis labai sparčiai auga.
Europos kosmoso agentūra didesnių nei kelių centimetrų dydžio šiukšlių priskaičiuoja virš 40 tūkstančių.
Per kokius 2–3 metus skaičius praktiškai padvigubėjo. Ypatingai dideli šiukšlių skaičiaus šuoliai įvykdavo po vadinamųjų priešpalydovinių ginklų bandymų, kai raketomis nuo Žemės paviršiaus buvo tikslingai sunaikinami palydovai. Žinoma, to rezultatas yra tiesiog dešimtys tūkstančių naujų nuolaužų ir šiukšlių, pažirusių į kosminę erdvę.
– Iš kosmoso yra matoma Atakamos dykuma Čilėje, kurioje sukauptas didžiulis išmestų drabužių kalnas. Ar mes, būdami Žemėje, galime matyti kosmose skriejančias šiukšles?
– Be optinių priemonių pagalbos galime matyti tik palydovus, siekiančius bent metrą ar didesnius. Kalbant apie mažesnes nuolaužas, kurios siekia mažiau nei metrą, jos per daug mažai atspindi šviesos, kad akys jas pastebėtų. Jos paprastai stebimos tik radarų pagalba. Visą palydovų jūrą galime matyti tik giedromis naktimis – neišvengiamai dalis jų yra jau nebeveikiantys.
– Ar pats mėgstate giedromis naktimis pakelti akis į dangų?
– Jeigu tik būnu užmiestyje giedrą naktį labai smagu grožėtis žvaigždėtu dangumi. Per pastaruosius penkerius metus ėmė sparčiai daugėti vadinamosios „Starlink“ sistemos palydovų. Dar kol kas palydovų skaičius nenustelbia matomų žvaigždžių skaičiaus, tačiau, remiantis dabartinėmis prognozėmis, iki 2035-ųjų metų matysime tiek pat palydovų, kiek žvaigždžių. Tai gadina ne tik paprastą žiūrėjimą į dangų, vizualų įspūdį, tuo pačiu pradeda trukdyti moksliniams tyrimams ir astronominiams stebėjimams.
– Visi šie palydovai anksčiau ar vėliau taip pat taps šiukšlėmis?
– Šiukšlėmis vadinami dirbtinės kilmės objektai, kurie yra kosminėje erdvėje, jie jau neatlieka jokios funkcijos ir nėra valdomi – tiek palydovai, kurie jau yra nebeveikiantys, atitarnavę, tiek raketų pakopos, kurios lieka po palydovų paleidimo. Na ir, žinoma, po palydovų tarpusavio susidūrimų pažirusios nuolaužos. Šis skaičius auga ir laikui bėgant augs vis spartėjančiu tempu.
– Kada pradėta kalbėti apie kosmoso šiukšles?
– Sunku pasakyti, kada terminas „kosmoso šiukšlės“ pradėtas vartoti, bet įžvalga, kad neveikiantys palydovai ateityje gali pradėti kelti problemų, atsirado maždaug 1980-aisiais. Kai palydovai paleidžiami, kuras iš paskutinės pakopos bakų yra išleidžiamas, kad atsitiktinai nesprogtų ir tos šiukšlės nepažirtų. Labiausiai tuo susirūpinta besibaigiant praėjusiam amžiui. 2000-ųjų pradžioje tiek NASA, tiek Europos kosmoso agentūra įvedė tam tikras gaires ir reguliavimus, kuriais bandoma kontroliuoti naujų šiukšlių atsiradimą.
1960-ųjų pradžioje JAV mokslininkai norėjo atlikti eksperimentą, kuriuo būtų sustiprinamas tolimasis radijo ryšys, nes tuo metu didelio nuotolio ryšys buvo įmanomas arba povandeniniais kabeliais, arba radijo ryšiu. Tačiau radijo ryšys – nestabilus, nes jam veikti naudojamas radijo bangų atspindys nuo jonosferos.
Eksperimento metu buvo suplanuota paleisti raketą, kuri apie 1000 km aukštyje išbarstytų kelis šimtus milijonų 2 cm ilgio, plonesnių už plauką varinių adatėlių. Jos suformavo aplink Žemę į žiedą panašų darinį. Nuo jų galėjo gerai atsispindėti radijo bangos ir tokiu būdu stiprus radijo ryšys būtų buvęs pasiekiamas bet kuriame Žemės taške.
Žvelgiant iš to meto požiūrio taško, tai buvo eksperimentas, demonstracija, nes tuo metu kosminiai tyrimai dar tik buvo prasidėję, o apie kosminę erdvę suprasta labai mažai. Nors tų adatėlių jau praktiškai nelikę – jos natūraliai grįžo ir sudegė Žemės atmosferoje, – iš šiandienos perspektyvos tai būtų klasikinis neatsakingo kosminio šiukšlinimo pavyzdys.
Visa „Žinių radijo“ laida – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai