Tęsiame Saulės sistemos planetų kolonizavimui skirtą ciklą apie tai, koks gyvenimas būtų įvairiausiuose Saulės sistemos kampeliuose. Prieš savaitę susipažinome su gyvenimo Merkurijuje galimybėmis. Kita planeta pagal eilę nuo Saulės yra Žemės sesuo Venera. Taigi, koks gyvenimas būtų... Veneroje?

Neperdedant galima sakyti, kad ši rausvai oranžinė planeta, ant kurios paviršiaus nėra nei lašelio vandens, nei krislelio jo ledo, yra pats tikras Saulės sistemos pragaras. Įkurti kolonistų bazę šiame pasaulyje, kuriame natūraliomis sąlygomis lydosi švinas, būtų didžiulis technologinis iššūkis, kurio įveikti su dabartinėmis technologijomis mes, deja, dar tikrai nesame pajėgūs.

Venera labai dažnai vadinama Žemės dvyne – jos dydis ir sudėtis yra beveik tokia pat, kaip ir Žemės. Tad nieko stebėtino, kad NASA, ESA, o anksčiau ir TSRS kosminių programų mokslininkai į šią planetą yra siuntę daug kosminių aparatų. Daugiau nei į Merkurijų, apie kurį rašėme prieš savaitę. Veneroje nuo septintojo XX a. dešimtmečio pabuvojo daugiau kaip 40 įvairiausių zondų.

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje NASA orbitinis zondas Magellan radaru kartografavo 98 proc. planetos paviršiaus (tiesiogiai jo matyti neįmanoma dėl nepaprastai tankaus debesų
šydo atmosferoje). Po to Venera buvo ilgam primiršta, ir tik 2005 m. ESA į Venerą nuskraidino zondą Venus Express. Jo užduotis – ištirti planetos atmosferą.

"Veneros paviršius gana smarkiai skiriasi nuo kitų Saulės sistemos planetų paviršių, - atkreipia dėmesį Vens Express tyrėjų grupės narys Håkanas Svedhemas. – Zondo Magellan duomenys rodo, kad Veneros kraštovaizdį sudaro kalnai, krateriai, tūkstančiai ugnikalnių – kai kurie jų gerokai didesni nei Žemėje – vulkaninės kilmės kanalai, kurių ilgis siekia iki 5 tūkst. km, karūnomis vadinamos žiedinės kraštovaizdžio struktūros ir kt."

Vis dėlto dominuojantis planetos paviršiaus bruožas yra lygios, lėkštos lygumos. Jos dengia 2/3 Veneros paviršiaus. Jos būtų tinkamiausia vieta kolonistų bazėms.

Lyg +465°C vandenyje

Pasivaikščiojimas Veneroje nebūtų maloniausias dalykas. Toli gražu. Veneros paviršius yra visiškai sausas, nes jį išdžiovino didžiulio masto šiltnamio dujų efektas: tankioje Veneros atmosferoje yra labai daug šilumą sulaikančių anglies dvideginio dujų, todėl oro temperatūra Veneroje – apie +465°C.

Veneros gravitacija lygi maždaug 91 proc. Žemės gravitacijos, tad Veneroje pašokti galėtume šiek tiek aukščiau ir toliau nei Žemėje, o daiktai ten būtų šiek tiek lengvesni. "Ko gero, gravitacijos skirtumo ten beveik nepajustume. O štai atmosferos tankį ten pajustume visu gražumu, - pasakoja H. Svedhemas. – "Oras" ten toks tankus, kad norėdami staigiai mostelėti ranka, pajustumėte pasipriešinimą – lyg būtumėt vandenyje."

Atmosferos slėgis Veneros paviršiuje mums, Žemės gyventojams, būtų ne tik milžiniškas, bet tiesiog triuškinantis. Jei Žemėje jūros lygyje mūsų kūnus veikia vieno baro atmosfera, Veneroje atmosferos slėgis didesni net 92 kartus. Tokį slėgį patirtume jūroje panirę į 0,9 km gylį. Tik Veneroje taip slegia ne vanduo, o "veneriškasis oras".

Kita diena – po 117 Žemės parų

Veneros metai trunka 225 Žemės paras. O aplink savo ašį Venera apsisuka per 243 Žemės paras.

"Para Veneroje trunka 117 Žemės parų, nes Venera sukasi į kitą pusę, – primena H. Svedhemas. Toks retrogradinis sukimasis reiškia ir dar vieną įdomybę – saulė ten teka vakaruose, o leidžiasi rytuose.

O dangus Veneroje, žinoma, ne žydras, o rusvai oranžinis – taip anglies dvideginio molekulės išlaužia saulės šviesos spindulius. Ir saulės Veneros danguje nepamatytume – tik šiek tiek šviesesnę, gelsvesnę debesų šydo dėmę rūškaname rūdžių spalvos dangaus skliaute. Tad apie saulėtekius ir saulėlydžius Veneroje tektų pamiršti. Kaip ir apie giedrą, žvaigždėtą dangų: naktys Veneroje stoja, tačiau aklinai juodos, bežvaigždės.

Žaibuoja, bet niekada netrenkia ir nelyja

Aukštesniuosiuose Veneros atmosferos sluoksniuose vėjų greitis siekia 730 km/val. Greitis didesnis nei žemiškųjų viesulų (tornadų) ar uraganų. Tiesa, planetos paviršiuje jis vos šiurena – greitis siekia tik apie 3 km/val. Nors planetoje žaibuoja, akinantys žybsniai niekad nepasiekia planetos paviršiaus. Pragariškas karštis eliminuoja ir bet kokią kritulių tikimybę – Veneroje nelyja, nesninga.

Ugnikalnynas

Ugnikalnių Veneroje yra daugiau nei kurioje nors kitoje Saulės sistemos planetoje. Astronomai jų yra suskaičiavę daugiau kaip 1 600. Tikėtina, kad mažesnių, sunkiai aptinkamų ugnikalnių ten yra gerokai daugiau. Tiesa, mokslininkai mano, kad dauguma jų yra užgesę.

Vis dėlto ugnikalnių išsiveržimai Veneroje keltų nemažai pavojų. Tačiau žemės drebėjimų Veneroje nebūna – ten nėra vandenynų, tad plutoje ir tektoniniai procesai nevyksta. Tiesa, tai nebūtų gerai ir saugu. Mat neturėdama kur išsiveržti planetos gelmių temperatūra per milijonus metų gali pasiekti kritinį lygį ir baigtis visuotine ugnikalnių apokalipse – Veneros paviršiuje vienu metu išsiveržtų galybė ugnikalnių.

Jei tada kiltų noras pasiguosti Žemėje likusiems artimiesiems, kad lava sunaikino jūsų kiemą, paguodos žodžių sulauktumėte neiškart – signalas į Žemę keliautų kelias minutes ir tiek pat laiko atgal. Ir tai tada, kai planetos būtų arčiausiai viena kitos. Kai Venera nuo Žemės nutolusi labiausiai, žinutė į Žemę skrietų apie 15 min. Dar tiek pat laiko reiktų jos laukti atskriejant iš Žemės. Menka paguoda bus ir žinia, kad Venera – artimiausia Žemės kaimynė. Ji yra arčiau nei Marsas.

Tačiau čia, Žemėje, Venera yra tikra dangaus skliauto puošmena, kurią mūsų protėviai vadino Aušrine arba Vakare. Ji yra ketvirtas ryškiausias kosminis objektas skliaute po Saulės, Mėnulio ir Tarptautinės kosminės stoties (TKS). Venera kartais žėri taip ryškiai, kad suklaidina ir profesionalus. Jau rašėme, kad Indijos karinių pajėgų kariūnai Venerą su Jupiteriu palaikė šnipinėjančiais Kinijos zondais. O štai 2011 m. sausį "Air Canada" pilotas palaikė Venerą priešpriešiais artėjančiu kitu lėktuvu ir staigiai pasuko savo pilotuojamą lėktuvą į šalį, kad išvengtų susidūrimo.