Remiantis labiausiai paplitusia teorija, Žemės palydovas atsirado, kai mūsų planetos jaunystėje su ja susidūrė maždaug Marso dydžio dangaus kūnas. Nuo smūgio dalis materijos išlėkė į orbitą, kur susiliejo ir suformavo mums pažįstamą Mėnulį.

Dėl gravitacinės sąveikos su Žeme, Mėnulis pamažu tolo (ir tebetolsta). Mėnulis Žemėje sukelia potvynius ir atoslūgius, o taip pat veikia mūsų pasaulio sukimosi greitį.

Veneros sudėtis ir parametrai beveik sutampa su Žemės. Galima daryti prielaidą, kad audringoje senovinėje Saulės sistemoje ją irgi turėjo atakuoti stambūs objektai. Tad, ir palydovai turėjo atsirasti, kaip ir Žemės atveju.

Dabartinė Mėnulio susiformavimo teorija / technologijos.lt nuotr.

Kodėl dabar nieko panašaus nematome? Tai bandoma paaiškinti keliomis teorijomis. Žemės Mėnulis galėjo atsirasti, nes po smūgio Žemės deformavosi, gravitacija išmestos materijos prisitraukti nepajėgė, ir ji susiliejo orbitoje. Gali būti, kad senovinis smūgis Veneros gravitacijos neiškreipė, ir nuolaužos orbitoje neišsilaikė.

Arba gal palydovas buvo susidaręs, tačiau pasislinko į išorę ir pabėgo nuo gimtosios planetos. Tačiau ši hipotezė turi problemą, juk pabėgimas turėjo trukti milijardus ar dešimtis milijardų metų.

Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Marso dydžių palyginimas / commons.wikimedia.org nuotr.

Yra dar viena Veneros paslaptį bandanti paaiškinti teorija. Kai kurie tyrėjai siūlo atkreipti dėmesį į itin lėtą planetos sukimąsi apie ašį (Veneros para trunka 243 Žemės paras) ir priešingą sukimosi kryptį – ji sukasi pagal laikrodžio rodyklę. Tai kelia dvigubo smūgio prielaidas.

Veneros vaizdas, gautas Saulės dinamikos observatorija. Jei stebėtumėte nuo planetos paviršiaus, pastebėtumėte, kad Saulė teka juda iš vakarų į rytus / NASA nuotr.

Pirmasis smūgis ne tik suformavo palydovą, bet ir pakeitė planetos sukimosi kryptį į priešingą. Pirminis palydovas galėjo pradėti dreifuoti nuo Veneros, kaip ir mūsiškis. Tačiau po kurio laiko įvyko antras susidūrimas, pakeitęs sukimosi kryptį, panaikinęs pirmojo susidūrimo poveikį.

Gali būti, kad sukimosi sulėtėjimui ir krypčiai įtaką padarė ir Saulės gravitacija. Kaip bebūtų, antrasis smūgis pakeitė palydovo ir Veneros gravitacinį kontaktą – palydovas ėmė judėti link planetos ir susidūrė su ja.

Beje, antrasis smūgius galėjo sukurti dar vieną palydovą. Jei taip, tai pirmasis palydovas galėjo stumtelėti antrąjį ir į planetą jie rėžėsi drauge. Šią idėją netgi būtų galima patikrinti, gavus Veneros uolienų pavyzdžių ir išanalizavus izotopinę sudėtį. Gal viena iš būsimų grįžimo į Venerą misijų tuo ir užsiims. O kol kas belieka kurti teorijas.