Apsukus dar vieną vasaros solsticiją, atrodo, pats laikas spekuliatyvesnėms mintims, kol karštos šiaurinio pusrutulio dienos vėl sutrumpės ir racionalus protavimas grįš.

Taigi, vienoje rankoje laikydami taurų vaisinį gėrimą, atlikite tokį mintinį eksperimentą.

Vadinamasis „Fermi paradoksas“ tapo įprastu spekuliacijų apie gyvybės visatoje prigimtį šaltiniu, tad nesiimsime smulkiai jo kartoti.

Gali būti, kad civilizacija, pasiekusi stadiją, kai galėtų šokinėti tarp multivisatų, to nebenori

Fermi paradoksas – kur visi ateiviai?

Galite žvilgtelėti į gražiai išguldytą paaiškinimą, ir prisiminkite kad pagrindinis jo teiginys yra toks: jei gyvybė visatoje nėra neįtikėtinai reta, ji jau turėjo pasirodyti prie mūsų slenksčio. Tad faktas, kad ji nepasibeldė, yra įdomus.

Bet visata yra toks trivialus dalykas. Tuntai fizikų sako, kad mūsų realybė, mūsiškis kosmosas, gali būti ne vienintelis – kad egzistuojame multivisatoje.

Ji gali būti įvairiausių formų: nuo kosminės infliacijos sukurtų kišeninių visatų, iki kvantų mechanikos atšakų ir „daugelio pasaulių“, iki aukštesnių matmenų M-teorijos „branų“ ir taip toliau. Negana to, visi šie variantai išties gali nė nebūti variantai, jie visi gali būti suplakti į vieną gigantišką tikrovių masyvą. Tiesą sakant, tiek daug tikrovių, kad viskas, kas gali (ir privalo) nutikti, nutiks nesuskaitomą daugybę kartų.

Kiti fizikų pulkai (na, gal ne pulkai, bet reikšmingas ir blaiviai mąstantis fizikų populiacijos segmentas) varto akis ir nurodo kai kurių tokių pasisakymų absurdiškumą. Galiausiai, sako jie, teorijos, galinčios paaiškinti absoliučiai bet ką, tiesiog teigdamos, kas „viskas yra įmanoma“, yra ne visai teorijos tikro mokslinio metodo požiūriu, nes jos negali būti racionaliai paneigtos. Touché.

Prieš išberdami tiradą dėl vieno ar kito argumento, siurbtelėkite dar vaisinio kokteilio ir pasvarstykite štai ką.

Tarkime, kad pačios liberaliausios multivisatos idėjos yra tiesa. Tokiu atvejų šių dienų Fermi galėtų teigti lygiai tą patį, ką sakė šeštajame dešimtmetyje: „Kur visi?“

Tik šį kartą klausimas ne kur yra tarpžvaigždiniai keliautojai, ar kodėl neaptikome galaktinių civilizacijų. Naujoji mįslė yra „Kur visi multivisatų keliautojai ir civilizacijos?“

Gurkštelėkit darsyk ir kiek panagrinėkim tą klausimą. Jei tikrovė išties susideda iš daugybė daugybės tikrovių, ir jei „bet kas“ gali vykti, vyksta ir privalo įvykti ir įvykti daugybę daugybę kartų, tai turėtų apimti ir galimybę, kad gyvi sutvėrimai (kad ir iš ko jie būtų) norom nenorom išsmuktų iš vienos visatos į kitą. Galų gale, vien tai, kad dėl fizikos mūsiškėje visatoje tokia užduotis atrodo sunkiai įgyvendinama, nereiškia, kad nesuskaitomoje gausybėje kitų galaktikų tai atlikti nėra sudėtingiau, nei pasivaikščioti parke.

Čia ir yra kabliukas. Atmetant tokį žmogišką saviapgaulės gebėjimą, nėra absoliučiai jokių tvirtų įrodymų, kad mus lanko ar kada nors lankė, iš kitų tikrovių.

Taigi, koks atsakymas? Kodėl tai nevyksta?

Gali būti, kad kelionės tarp multivisatos dalių neįmanomos (tik praktiškai pagal apibrėžimą, tai neturėtų būti neįmanoma visur) arba labai labai sunkiai įgyvendinamos.

Gali būti, kad civilizacija, pasiekusi stadiją, kai galėtų šokinėti tarp multivisatų, to nebenori (tik vėl, kažkur kažkas privalo norėti. Vėlgi, beveik pagal apibrėžimą).

Gali būti, kad esame vieni, vienintelė gyvybės forma visose realybėse (tik ir vėl, beveik pagal apibrėžimą, multivisatoje turės būti kita gyvybė).

Taip pat gali būti, kad paprasčiausiai nėra jokios multivisatos.