Mokslininkai atgaivino 24 tūkst. metų senumo gyvūną: jis jau pradėjo daugintis

Minimas gyvūnas yra verpetė – mažas daugialąstis organizmas, žinomas dėl savo beveik magiško atsparumo.

Mokslininkai jį ištraukė iš Sibiro amžinojo įšalo gelmių, kur jis išliko nepaliestas 24 tūkst. metų, nuo vėlyvojo pleistoceno laikų. Po švelnaus atšildymo laboratorijoje padaras ne tik „prasikrapštė akis“, bet ir pademonstravo visišką biologinį aktyvumą.

Straipsnyje teigiama, kad šis atradimas iš naujo apibrėžia kriptobiozės – būsenos, kai medžiagų apykaita sulėtėja beveik iki nulio, – ribas. Nors anksčiau panašūs „stebuklai“ buvo stebimi tik paprastuose vienaląsčiuose organizmuose, verpetė yra sudėtingas mechanizmas su žarnynu ir net smegenų užuomazgomis.

„Branduolyje buvo ledo prisotinto priemolio iš vėlyvojo pleistoceno Edomo formacijos (dar vadinamo ledyniniu kompleksu). Ledynų pleištų forma, geras išsivystymas ir platus pasiskirstymas, taip pat retkarčiais randamos gerai išsilaikiusios žinduolių mumijos patvirtina sinchroninį ledyninio komplekso formavimąsi, o tai reiškia, kad nuosėdų sluoksniai po susidarymo gana greitai užšalo ir niekada neištirpo“, – savo ataskaitoje rašė tyrėjai.

Vyriausiasis tyrėjas Stasas Malavinas pabrėžė, kad šis atvejis nėra atsitiktinė anomalija, o neįtikėtino gyvybės atsparumo įrodymas.

Remiantis turimais duomenimis, verpetė pradėjo daugintis nelytiniu būdu, o tai patvirtina, kad tūkstantmečiai šalčio nepažeidė jos ląstelinės struktūros.

„Mūsų ataskaita yra iki šiol įtikinamiausias įrodymas, kad daugialąsčiai gyvūnai gali išgyventi dešimtis tūkstančių metų kriptobiozės – beveik visiško medžiagų apykaitos sustojimo būsenos – sąlygomis“, – pažymėjo mokslininkas.

Pasak ekspertų, nors ši sėkmė gali priminti Kapitoną Ameriką, žmonijai dar per anksti kurti kriogenines kameras. Tačiau supratimas, kaip ląstelės išvengia ledo ir radiacijos daromos žalos, suteikia didžiulį postūmį medicinai ir būsimoms kosminėms misijoms.

„Išvada tokia, kad daugialąstį organizmą galima užšaldyti ir išsaugoti tūkstančius metų, o vėliau atgaivinti – tai daugelio grožinės literatūros rašytojų svajonė. Žinoma, kuo sudėtingesnis organizmas, tuo sunkiau jį išlaikyti gyvą užšaldytą, o žinduoliams tai šiuo metu neįmanoma. Tačiau perėjimas nuo vienaląsčio organizmo prie organizmo su žarnynu ir smegenimis, net jei ir mikroskopinėmis, yra didelis žingsnis į priekį“, – perspektyvas apibūdino S. Malavinas.