Ir nors tai buvo ne pirmas tokio tipo žaibas, jis pasirodė esąs dvigubai galingesnis už kitą, teigiama pranešime spaudai. Ir šiandien jie vis dar atrodo šiek tiek paslaptingai mokslininkams, daugiausia dėl savo retumo.

Laimei, dėl pažangiausių žemėlapių sudarymo technologijų Džordžijos technologijos instituto mokslininkai galėjo išsamiai pažvelgti į šį žaibą, kuris suteikė jiems vertingų įžvalgų apie šį reiškinį. Keli instrumentai sugebėjo užfiksuoti galingą įvykį, nepaprastai retą įvykį.

„Mums pavyko sužymėti šį milžinišką žaibą trimis matmenimis, pagal tikrai aukštos kokybės duomenis“, – sakė Džordžijos technologijų tyrimų instituto mokslininkas Levi Boggsas, žurnale „Science Advances“ paskelbto naujo dokumento bendraautoris.

„Mes galėjome pamatyti labai aukšto dažnio (VHF) šaltinius virš debesies viršaus, ko anksčiau nebuvo matyti tokiu ryškiu detalumu“.

Mokslininkai tik pradeda suprasti šių milžiniškų išlydžių struktūras, ypač virš debesų linijos. Vis dar daug ko nežinome apie šį reiškinį.

Pirma, mes nežinome, kodėl „reaktyvinis žaibas“ išvis šauna į kosmosą. Tyrėjai spėja, kad perkūnijos debesys gali sumažinti susikaupusį neigiamą krūvį, šaudydami jį aukštyn.

Jie išsiaiškino, kad maži „streameriai“, 400 laipsnių Farenheito plazmos juostelės, išlaisvino šiuos dažnius, o stipriausios elektros srovės kilo iš „lyderių“, daug karštesnių atkarpų, kurios gali pasiekti aukštesnę nei 8000 laipsnių Farenheito temperatūrą.

L. Boggsas ir jo kolegos dabar tiria, ar šie reti įvykiai gali turėti įtakos palydovų veikimui žemoje Žemės orbitoje.