1592 metais nuskendusio anglų laivo radinys į rodo, kad saulės kompasu naudojosi ne tik vikingai, bet ir anglai.

Šių metų pradžioje netoli Anglijos krantų tarp nuskendusio laivo nuolaužų, kurios jūros dugne pragulėjo 500 metų, buvo aptiktas keistas kampuotas kristalas, kuris, pasak mokslininkų, galėjo būti legendinis „saulės akmuo“ – vikingų epochoje naudotas navigacinis įrenginys.

Fantazija ar tikrovė?

Senieji Skandinavijos gyventojai vikingai buvo puikūs jūrininkai. Su savo smailianosiais slibinų galvomis papuoštais laivais jie įveikdavo didžiulius atstumus tarp Norvegijos, Islandijos, Grenlandijos ir atgal. Nei baisios audros, nei šiaurės vėjai negalėdavo sutrukdyti drąsiems jūrininkams pasirinkti teisingą kursą, vedantį prie gimtųjų krantų.

Ilgą laiką įvairių sričių mokslininkai suko galvas spėliodami, kaip vikingai rasdavo kelią, kai saulė, mėnulis ir žvaigždės pasislėpdavo už tankaus debesų šydo. Juk kompasas Skandinavijoje pasirodė tik XIII amžiuje. Vikingų sagos pasakojančios apie jų tolimas jūrų keliones vis minėdavo kažkokį „sólarsteinn“ – „saulės akmenį“.

Vienoje iš sagų pasakojama, kad kartą karalius Olafas apsilankė pas seną žmogų, kuris teigė mokąs aiškinti sapnus, o jo sūnus Sigurdas galįs net apsiniaukusią dieną pasakyti kurioje dangaus vietoje yra Saulė. Karalius pareikalavo, kad jaunasis jūrininkas parodytų savo sugebėjimus. Oras buvo apsiniaukęs ir snigo. Sigurdas išsitraukė iš užančio „saulės akmenį“ – nedidelį gelsvą kristalą, iškėlęs jį pažiūrėjo į dangų ir pamatė, iš kur atsklido šviesa. Taip jis nustatė nematomos Saulės padėtį. O kai žinai, kur yra Saulė, gali nustatyti ir pasaulio šalis – rytus, vakarus, šiaurę, pietus.

Dauguma mokslininkų ilgą laiką buvo linkę manyti, kad sagose minimas „saulės akmuo“ yra skaldų, kūrusių dainas apie vikingų žygius ir jų pergales, fantazijos vaisius. Tačiau tyrinėdami skandinavų jūrų tradicijas, jie surinko neginčijamų įrodymų, kad vikingai tikrai žinojo savo laivų pozicijų nustatymo pagal dangaus šviesulių aukštį paslaptį.

Senovės piešinys, vaizduojantis vikingų laivą ir jos vadą laikantį rankose saulės akmenį:

Neliko abejonių

Kai Kopenhagos Nacionalinio muziejaus istorikai surado senovės navigatorių lenteles, kuriose buvo surašytos žinios apie saulės aukštį švintant ir vidurdienį kiekvieną metų dieną, danų archeologas Thorkild Ramskou (1915-1985) pradėjo manyti, kad legenda apie paslaptingą Sigurdo „saulės akmenį“ ne tokia jau išgalvota. Ilgai ieškojęs, jis rado mineralą, kuris dėl savo neįprastų savybių tikrai galėjo būti pavadintas „saulės akmeniu“.

Žiūrint per tokį mineralą į kokį nors daiktą, vaizdas dvejinasi. Fizikai šį reiškinį vadina dvigubu šviesos lūžiu. Bet jei kalcitą pasukinėti, tai galima atrasti tokį kampą, kai šviesos srautas nustoja dvejintis. Vadinasi, toje pusėje ir yra Saulė.

Prancūzų mokslininkai Albert Le Floch ir Guy Ropars spėja, kad vikingai naudojo ne šiaip sau akmenį, o įdėtą jį į prietaisą, kurį vadino saulės kompasu. Jie net sukonstravo kažką panašaus į tai, ką galėjo naudoti vikingai savo kelionėse. Bandymai parodė, kad net apsiniaukusią dieną su šiuo prietaisu galima kelių laipsnių tikslumu nustatyti kurioje pusėje yra Saulė.
Sensaciją sukėlęs kristalas buvo rastas 1592 metais nuskendusiame anglų laive. Tai rodo, kad saulės kompasu naudojosi ne tik vikingai, bet ir anglai, beje keliais šimtmečiais vėliau. Tuo metu anglai jau turėjo magnetinius, tačiau, pasirodo, naudojo ir saulės kompasus. Galbūt magnetinę rodyklę nuo teisingos krypties nusukdavo daugybė denyje išrikiuotų geležinių pabūklų, tad tekdavo prisiminti senovės vikingų išradimą.

Dabar nebeliko abejonių, kad vikingų „saulės akmuo“ prieš daugelį amžių narsiems jūrų klajūnams išties buvo kelrode žvaigžde.