Technologijos pakeitė ir kiną – kiekvienas žmogus mobiliuoju telefonu gali sukurti kažką panašaus į filmą, sako Maskvos ir Venecijos tarptautinių kino festivalių programų sudarytojas, vienas žymiausių Rusijos kino kritikų Piotras Šepotinikas. „Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas“, – pastebi jis.

Anot P. Šepotiniko, nuomonė, kad kino teatrai taps nereikalingi, o žmonės filmus žiūrės kad ir telefone, ne visai teisinga: „Man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių [...]. Nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.“

– Kai pernai kalbėjomės su režisieriumi Aleksejumi Fedorčenka, jis sakė, kad Rusijoje trūksta gerų scenarijų, minėjo, kad jam pavyko surasti savo nišą. Kokios naujojo Rusijos kino tendencijos? Viename interviu sakėte: „Mes nebemokame kurti nebrangaus, paprasto, nuoširdaus, ne konjunktūrinio ir festivalių, ir komercine prasme kino.“ Kodėl taip atsitiko?

– Pirmiausia dėkoju už galimybę dalyvauti jūsų programoje. Aš taip pat dirbu kultūros kanale. Manau, kad kultūra yra tai, kas mus turi jungti, nutiesti tarp mūsų tiltus, kurie, beje, visada ir buvo. Kai čia atvažiuoju, matau, kad žmonės moka rusų kalbą, jie labai gerai žino, kas vyksta mūsų kine ir apskritai kultūroje. Nors šiemet kino metai nebuvo labai derlingi, dėkui Dievui, ta programa, kurią mačiau Vilniaus kino festivalyje, gana išsamiai pristato tai, kas vyksta Rusijos kine. Ypač svarbi Aleksejaus Germano retrospektyva ir filmas „Sunku būti Dievu“, kurio premjeros jis nesulaukė. Bet tai, kas įvyko su jo filmu, iš dalies paneigia tai, ką sakiau tame interviu. Filmas „Sunku būti Dievu“ buvo tas, kurio visi bijojo, nes tai labai didelis darbas – labai masyvus, kupinas visaapimančių kultūrinių nuorodų. Tai aukščiausio laipsnio asmeninis išsisakymas, iš esmės jis neturi siužeto. Tiksliau, pats siužetas toks žiedinis, lyg panardinantis mus į begalinį pragaro sukimąsi. Visi bijojo, kad filmo žiūrovai nesupras, bet, kad ir kaip keista, Rusija šį filmą „išgirdo“. Filmas jau surinko daugiau nei milijoną dolerių. Niekas to nesitikėjo.

– Pas mus viešėjusi A. Germano našlė scenaristė Svetlana Karmalita taip pat džiaugėsi filmo sėkme, tuo, kad Rusijos kino teatruose rodoma per 160 kopijų, bet labai atsargiai kalbėjo apie filmo prasmes. Esą jis yra apie Europos civilizacijos istoriją, o jei yra kokų sutapimų su Rusijos įvykiais, tai tik atsitiktinumas.

– Manau, kad bet kuriame didžiame kūrinyje rasime atsitiktinių sutapimų, nes, jei žmogus taip pasinėręs į kūrybą, kaip tai darė A. Germanas, jis negalėjo negalvoti „paskui grįšiu prie šios minties“... Tiesiog manau, kad Rusijos kultūroje ir žiūrovų kultūroje yra išlikęs tas žmonių sluoksnis, ant kurio ir laikosi visa (ne tik kinematografinė) kultūra, kuris pasirengęs žiūrėti bet kokį kiną – ne tik „mainstrymą“. „Mainstrymas“ žiūrimas iš inercijos, dėl reklamos įtakos, yra blogesnių, yra geresnių filmų... Kalbėjau, kad mes nebemokame kurti nuoširdaus kino. Turbūt iš tikrųjų taip ir yra, nes „arthauzinio“ kino teritoriją iš dalies užėmė žmonės, kurie nepriėmė realybės, o tai, ką matė, daugiausia vaizdavo negatyviai – išėjo vadinamoji „černucha“.

Kaip visada Rusijoje būna – viskas atsiranda atsitiktinai, netikėtai. Štai ir čia buvo parodytas gana niūrus Natalijos Meščianinovos filmas apie gyvenimą Norilske. Jame yra čechoviškų motyvų – tai noras palikti gimtąją vietovę – tokią klaustrofobišką teritoriją, istoriškai pasmerktą, labai veikiančią tuos žmones. Todėl viskas ne taip paprasta. O A. Fedorčenka mąsto asmeninėmis kategorijomis, ir tai gerai – jis paniręs į savo kūrybą, filmuoja tik taip, kaip nori pats, nes Deniso Osokino proza, pagal kurią jis ir kuria filmus, unikali ir jo matymas unikalus, ten yra kažkas naminio, tautodailiško. Beje, šiuo aspektu Rusija neišsemiama – turime rusišką kiną, bet neturime kino, pagrįsto įvairiomis etninėmis Rusijos sudedamosiomis. Nors dabar prabunda Jakutijos kinas – ten, kadangi yra daug pinigų, kasamas auksas, galima panaudoti pažangią techniką, vyksta didžiulis kino bumas... Gerai, kad kažkada mano išsakytą tezę praktika paneigia. Kinas vystosi Altajuje. Kazanėje kuriamas labai įdomus filmas. Saša Sokurovas organizavo kino studiją Čečėnijoje, ir turbūt dar šįmet pamatysime jaunų čečėnų režisierių darbus. Ir tai labai svarbu, nes tokie metrai, kaip A. Sokurovas, visada jaučia tikrą talentą.

– Ką kuria Aleksandras Sokurovas?

– Pirmiausia galiu pasakyti, ką kuria A. Fedorčenka. Jis dabar baigia filmą „Revoliucijos angelas“, kurio aš dar nemačiau. Jis skirtas labai įdomiai temai – kalbama apie labai jaunas, labai ryškias, labai drąsias, neigiančias viską pasaulyje, bet labai talentingas pirmosios Spalio revoliucijos bangos asmenybes, ėmusias kurti naująjį meną. Nežinau, koks tai filmas, bet, manau, bus įdomu. A. Sokurovas dabar baigia filmą „Frankofonija“. Rusiškas jis tiek, kad autorius yra rusas, o filmas olandų, prancūzų ir vokiečių, skirtas, kiek supratau, Pirmajam pasauliniam karui. Manau, iš A. Sokurovo visuomet galima laukti netikėtų, įdomių režisūrinių sprendimų, o tai bus dokumentinio ir vaidybinio kino derinys.

– Jeigu jau kalbame apie asmenybes – ką veikia Viktoras Kosakovskis?

– V. Kosakovskis, atrodo, ruošiasi kurti vaidybinį filmą, bet aš jo kažkodėl seniai negirdėjau ir nemačiau. Mačiau jo filmą „Tegyvuoja antipodai“, kuris buvo rodomas ir čia. Naujo filmo, kurį jis sukūrė paskui, dar nežiūrėjau. Bet apskritai šiais metais, kitaip nei ankstesniais, kai labai daug ko netekome (išėjo didieji režisieriai Aleksejus Germanas, Aleksejus Balabanovas, Piotras Todorovskis), laukiame keleto filmų, kurie tikriausiai sukels didelį susidomėjimą ir bus rodomi visuose festivaliuose. A. Sokurovą jau minėjau, dar bus Aleksejaus Germano jaunesniojo filmas „Pod električeskim nebom“ („Po elektriniu dangumi“), Andrejaus Končalovskio filmas „Belyje noči počtaljona“ („Baltosios laiškanešio naktys“), Aleksejaus Trepicino ir Andrejaus Zviagincevo „Leviafan“, kuris tikriausiai bus rodomas Kanuose, ir Nikitos Michalkovo filmas „Solnečnyj udar“ („Saulės smūgis“), kuris tikriausiai bus rodomas Venecijoje. Jau nekalbu apie daugybę įvairių debiutų – štai ir N. Meščianinova debiutavo su ryškiu probleminiu filmu. Naują filmą baigia Vasilijus Sigarevas, turbūt jums žinomas šis vardas, tai, mano galva, žymus dramaturgas, nusprendęs tapti režisieriumi. Pirmi jo filmai „Volčiok“ ir „Žyt“ („Vilkelis“ ir „Gyventi“) taip pat pateko į daugelį festivalių. O dabar Urale jis kuria komediją „Etologija, arba Kiaulė niekada nepagimdys bebro“ su Ina Čiurikova, Goša Kucenko, Jana Trojanova.

– Kai pagalvoji, kaip viskas kine pasikeitė per pusę amžiaus. Mergaitės rinko atvirukus su kino aktorių nuotraukomis...

– Tarp jų – ir lietuvių...

– ...išsikirpdavome straipsnius apie filmus iš laikraščių, žurnalų... Šiandien filmų galybė, pasikeitė gamybos technologijos, apie kiną rengiamos televizijos laidos... Kaip visa tai keičia mūsų supratimą apie kiną?

– Tai platus klausimas. Technologijos, žinoma, daug ką pakeitė. Iš esmės kiekvienas žmogus su mobiliuoju telefonu rankose gali sukurti kažką panašaus į filmą. Tas egoistinis kiekvieno noras būti nors šiek tiek režisieriumi pagimdė „Youtube“. Bet kai mes žiūrime tuos mažus ritinėlius, suprantame, kad tai dar ne kinas. Paradoksas tas, kad vis dėlto kinas, mano požiūriu, kuriamas remiantis vidiniu siužetu. T. y. žaidimo taisyklės praktiškai nepasikeitė – nėra kažko tokio naujo, ką kine net naujausios technologijos būtų pakeitusios. Net aukščiausios kokybės technologijomis sukurti amerikiečių koviniai filmai paremti labai paprastomis siužetinėmis schemomis. Žinoma, yra filmų, kuriuose apskritai nėra siužeto, kaip veiksmo variklio. Pavyzdžiui, Tsai Ming-liango filmai, ypač paskutinis „Benamiai šunys“, kur viskas skirta grynajam vaizdui. Bet, man regis, yra kažkas, kas, ačiū dievui, nesikeičia, todėl mums iki šiol ir patinka A. Čechovas – galime jį be galo adaptuoti ir ekranizuoti. Štai tik vakar žiūrėjau anglų „Vyšnių sodo“ ekranizaciją, atsiųstą į Maskvos kino festivalį.

– Kažkas panašaus vyksta mūsų teatre...

– Teatre taip pat vyksta įdomūs dalykai. Yra režisierių radikalų, kuriems nereikia net aktorių, pavyzdžiui, manau, kad Romeo Kasteluchi – genialus italų režisierius. Tai iš esmės naujas teatras, toks teatras kube. Man jis labai patinka ir atrodo labai perspektyvus. Yra ir toks kinas, bet kine tas susižavėjimas grynaisiais eksperimentais jau buvo Godaro laikais, o vėliau, 7-ajame dešimtmetyje, deja, naujausio kino techniniai, formalieji apmatai nukeliavo į „mainstrymą“, pavirto vaizdo klipais. Todėl dabar sugalvoti kažką naujo gana sudėtinga. Man atrodo, naujausia įdomesnė kryptis vis dėlto buvo daniškoji „Dogma“, kuri išlaisvino režisierius ir suteikė galimybę pateikti kiną neapdorotu pavidalu, bet, natūralu, vėl su sąlyga, kad jis remsis įdomiu siužetu. Nors iš esmės pats Larsas von Trieras jau atsisakė manifestų.

– Esate pasakęs, kad kinas – rankų darbas. Ką turėjote omenyje?

– Žinote, kinas virsta tokiu vis labiau sustyguotu mechanizmu, veikiančiu pagal iš anksto suderintas taisykles. Man labiau patinka kinas, kuris gimsta filmavimo aikštelėje. Jis yra rankų darbo, t. y. tada, kai matai autoriaus dalyvavimą visame procese. Tegul tai bus egoistinis dalyvavimas, gal net nepakenčiamas, bet man tai įdomiausia. Nors turiu pasakyti, kad net „mainstrymas“ turi puikaus kino pavyzdžių: ir broliai Coenai, ir Woody Allenas, ir Paulo Sorrentino... Tai juk irgi „mainstrymas“, bet mes besąlygiškai regime čia autorių, regime asmenybę, kuri, pasitelkusi daugybę kinematografinių elementų, gali atskleisti kažką ypač asmeniška. Man toks kinas labiausiai ir patinka.

– Koks filmas Jus sukrėtė praėjusiais metais? Profesionalai žiūri kitaip nei eilinis žiūrovas...

– Nemanau, kad profesionalai žiūri kitaip. Aš stengiuosi tai nuslopinti. Ko gero, vienas iš tokių – jau minėtas Tsai Ming-liango filmas „Benamiai šunys“. Kita vertus, man patinka patys įvairiausi filmai. Manau, kad puikus yra Stepheno Frearso filmas „Filomena“ (pas jus mačiau afišas, labai rekomenduoju visiems jį pamatyti). Labai stiprus Aleksejaus Germano filmas „Sunku būti Dievu“. Labai daug būtų galima prisiminti, bet tokių sukrėtimų, kuriuos patyriau dar mokydamasis institute ir pamatęs Andrejų Tarkovskį ar Federico Fellini, paskutiniu metu patiriu gana retai. Galbūt todėl, kad suveikia kažkoks profesionalo instinktas.

Vis dėlto stengiuosi išsaugoti kuo nuoširdesnį filmo suvokimą ir noriu džiaugtis kokiu nors, kad ir paprastu, kino reiškiniu, kuris atsiranda tai ten, tai čia. Tikriausiai taip yra, nes aš jau 20 metų rengiu kinematografui skirtą laidą. Iš pradžių ji buvo TV 6 kanale ir vadinosi „Kineskopas“ (jos jau nebėra, net pats pavadinimas paseno), dabar dirbu „Kultūros“ kanale. Turiu unikalią galimybę bendrauti su režisieriais ir aktoriais, mes draugaujame, ir aš dažnai jiems daug ką atleidžiu. Jie turbūt atleidžia mano nuodėmes. Bet tas artimas bendravimas su žmonėmis mane šiek tiek išveda už grynojo profesionalumo – snobiško, kritiško – ribų. Todėl aš labiau linkęs apsigauti, bet niekada nerengiu laidos apie filmus, kurie man nepatinka. Tiesiog juos apeinu. Toks mano gyvenimo principas, nors ir gana sudėtingas.

– Jūsų laidos tikslas švietėjiškas? Ką norite įrodyti žiūrovui pašnekesiais su kino žmonėmis?

– Visada noriu sukurti savąjį filmo vaizdą. Tai gali būti pasakojimas apie festivalį, kurį noriu sudėlioti kaip dokumentinį filmą su tam tikru dramatiniu užtaisu. Stengiuosi ieškoti kažkokių vidinių naujų formų (ne elektroninių, bet tradicinių) viename kadre suvesdamas įvairius režisierius ir sumontuodamas jų filmų kadrus. Esame sukūrę labai daug (net negaliu suskaičiuoti kiek) kinematografinių portretų. Dėl jų laida, tiesą sakant, ir gyvuoja, nes stengiuosi, pats nesirodydamas kadre, per laidos koncepciją, pasitelkdamas montažą, atskleisti savo asmeninį požiūrį. Todėl iki šiol daugelis filmų, kuriuos mes sukūrėme, dažnai rodomi ne tik per „Kultūros“ kanalą, bet ir užsienyje.

Neseniai buvo didelė mano filmų retrospektyva Prancūzijoje. Ten buvo filmas apie Aleksejų Balabanovą, Vladimirą Visockį, Aleksejų Batalovą, Kirą Muratovą, tą patį Germaną. Iš viso rodė aštuonis filmus. Taigi mūsų bendravimai išauga į kažką didesnio. Tikriausiai čia yra kažkokio patvaresnio gyvenimo paslaptis. Viena laida balandį buvo skirta režisieriaus, kurį labai sudėtinga įsprausti į kokius nors rėmus, kūrybai. Kenas Loachas yra vienišius, puikus pasakotojas, ugningas oratorius, iškilus menininkas. Mes jį filmavome daug metų ir dabar atsirado galimybė sukurti jam skirtą filmą-laidą. Beje, mūsų laidas galima pamatyti „Kultūros“ kanalo portale. Jau nekalbu apie tai, kad jas vagia ir net pardavinėja piratai... Turime ir kitų planų, rengiame televizijos spektaklių vaizdo versijas, pabaigiau prozos knygą, tikiuosi šiemet ją išleisti. Turbūt kitais metais kursime vaidybinį filmą, tuomet jau teks atidėti savo tiesioginį darbą...

– Kino festivalių pasaulyje rengiama labai daug, teko girdėti, kad apie tris tūkstančius, o daug režisierių filmus kuria vien festivaliams...

– Kartais pateikiu tokį primityvų, gal net kvailą pavyzdį. Yra senbernaras ir yra čihuahua. Ir tas, ir kitas – šuo. Kartais čihuahua laikomas net baisesniu šunimi už senbernarą, bet abiejų sąmonė šuniška. Taip pat ir festivaliai. Jie yra skirtingi, jų tikslai skiriasi, bet pirmiausia tai reakcija į tai, kad „mainstrymas“, ypač holivudinis, pasaulyje okupavo viską. Tai reakcija į tai, kad tie filmai išstumia mažąjį kiną (taip aš jį vadinu). Mažasis kinas turi teisę egzistuoti, kaip turi teisę egzistuoti dailės parodos – menas, kuris taip pat kuriamas tik išrinktiesiems. Kad ir kaip keista, mažo biudžeto filmų vertybės kartais būna daug didesnės nei tų, kuriuos mums siūlo Holivudas savo komerciniais pavyzdžiais. Todėl festivalis yra ta teritorija, kurioje žmonės kompensuoja tą stygių ir žiūri tuos filmus. Kita vertus, jie maitina visą pasaulinio kino masyvą, nes visos įdomesnės meninės idėjos, mano požiūriu, gimsta „arthauziniame“ kine.

– Koks kino meno vaidmuo visuomenės, atskiro žmogaus gyvenime?

– Šitą klausimą labai dažnai pateikiu savo herojams. Ir visi jie atsako maždaug vienodai: jie mano, kad kinas mažai ką gali gyvenime pakeisti, bet jis privalo būti ir privalo būti kuriamas. Kada nors, anksčiau ar vėliau, jis kažkaip paveiks žmones. Sprendžiu iš asmeninio patyrimo – prisimenu, kaip rinkausi. Išaugau kinematografinėje šeimoje, bet prisimenu, kokį neįtikėtiną įspūdį jaunystėje man padarė to paties A. Tarkovskio, G. Panfilovo, O. Joselianio, K. Muratovos filmai. Manau, kad visi tie signalai, kuriuos iš ekrano siunčia kinas (jau nekalbu apie tai, jeigu jie nuoširdūs, talentingi), be abejonės formuoja asmenybę. Čia kinas nepakeičiamas. Kitas klausimas, kad naujos kartos neretai pradeda tarsi nuo nulio ir jiems atrodo, kad kinas prasidėjo nuo 2001-ųjų, o pirmas pasaulyje atsiradęs režisierius – Quentinas Tarantino. Ir nuostabu, kai jie atranda 7-ojo dešimtmečio kiną. Jiems net sunku patikėti, kad toks kinas anksčiau egzistavo. Jie suvokia, kas yra Godard`as, Truffaut, Kenas Loachas, Michelis Deville`is, Theodoros Angelopoulos ir kt. Jiems atrodo, kad tas kinas taip pat naujas, šviežias. Tarp kitko, tai vyksta dėl festivalių, todėl grįžtamasis ryšys iš mūsų laidų, festivalių žiūrovų kino salėse labai jaučiamas. Jei žmonės eina to kino žiūrėti, vadinasi, jiems to reikia.

– Kaip įsivaizduojate kino ateitį? Juk kino teatrų mažėja.

– Man net nepatogu atsakinėti į šitą klausimą, nes per interviu labai dažnai jį pateikiu didiesiems režisieriams... Peteris Greenaway pasakė, kad apskritai visa tai išnyks, kinas pavirs kažkokiu objektu, jokie kino teatrai taps nereikalingi, žmogus galės žiūrėti kiną telefone, sėdėdamas kad ir tualete, todėl visa tai niekai. Žinoma, jis maksimalistas, nors iš dalies teisus. Bet man atrodo, bendras vienybės jausmas salėje, tamsoje – viena iš kino, egzistavusio visada, sudedamųjų dalių, ir toks kinas turi likti visada. Žinoma, yra naujų formų, bet aš nemėgstu žiūrėti kino per „iPod“, „BlackBerry“ ar kokį kitą nešiojamąjį prietaisą, nes manau, kad, jei kinas kuriamas didelėms erdvėms, jeigu jis gerai sukurtas, jis taip ir turi būti žiūrimas.

– Turime analogiją – elektroninę knygą...

– Žinoma. Štai baigiau savo knygą ir stengiuosi neduoti žmonėms skaityti elektroninės versijos, nors tai ir labai paprasta. Ir dabar pasiėmiau darbo, nes esu ekspertų komisijoje ir turiu perskaityti daugybę scenarijų. Suprantu, kad skaityti nelabai patogu, versti turi pirštu... Bet knyga yra knyga, joje yra kažkas gyvo. Čia nieko konservatyvaus, tiesiog tai kaip pirmapradis įstatymas – pati spauda, šriftas jį padiktavo. Vartomi knygos puslapiai, o ne šaltas ekrano švytėjimas, man atrodo, emociškai pakylėja. Jau nekalbu apie knygos dizainą, kuris gali būti unikalus. Žinoma, jis gali būti sukurtas ir naujomis technologijomis, ir taip pat gali kažkuo sukrėsti. Knyga niekur nedings.

Kine taip pat daug kas keičiasi, vėl galiu pateikti Tsai Ming-liango pavyzdį – jo filmai primena nejudančią drobę. Bet pats kinas, siužeto pagrindas yra pokyčiai tos drobės viduje. Ten yra kadrų, kurie trunka, tarkim, dešimt minučių, kai žmogus žiūri iš ekrano. Bet ir tai turi savą įstatymą – ne visada ir ne kiekvienas jį galį įminti. Manau, tai kinas, kuris ne tik turi teisę egzistuoti – jis taip pat novatoriškas. Būtent toks kinas bus ilgaamžis, nors aš ne prieš įvairias medijos formas. Beje, Maskvos festivalyje vyksta Medijų forumas, kur atvažiuoja tokie aukštakakčiai ekspertai. Ten rodoma daug įdomaus. Mes jiems suteikiame teritoriją, ir viskas, kas yra kino meno laboratorija, daugiausia vyksta būtent ten.