Mokslininkai perspėja, kad palydovų ir kosminių šiukšlių perteklius gali kelti rimtą grėsmę ne tik technologijoms, bet ir būsimoms kosmoso misijoms. Apie tai rašoma „Time“ straipsnyje.
Kaip viskas prasidėjo
Vienas garsiausių incidentų įvyko 2009 m., kai amerikiečių palydovas „Iridium-33“ susidūrė su nebeveikiančiu Rusijos „Cosmos-2251“. Smūgio metu susidarė daugiau nei 1,8 tūkst. nuolaužų, kurios neįtikėtinu greičiu išsibarstė po orbitą.
Net ir mažos dalelės kelia pavojų: jos juda didesniu nei 28 tūkst. km/val. greičiu ir susidūrimo metu gali sunaikinti bet kurį aparatą.
Tokie incidentai gali sukelti grandininę reakciją, vadinamą Keslerio sindromu, kai vieno susidūrimo metu susidariusios nuolaužos sukelia naujus susidūrimus, sukurdamos dar daugiau nuolaužų. Blogiausiu atveju tam tikros orbitos taptų netinkamos naudoti.
Kiek nuolaužų jau yra kosmose?
NASA skaičiavimais, aplink Žemę skrieja daugiau nei 25 tūkst. objektų, didesnių nei 10 cm, apie 500 tūkst. nuolaužų, kurių dydis nuo 1 iki 10 cm, ir iki 100 milijonų dalelių, didesnių nei 1 mm.
Palydovų skaičius taip pat sparčiai auga. Pavyzdžiui, „Starlink“ tinklas jau turi tūkstančius aparatų ir artimiausiais metais gali gerokai išsiplėsti.
Kodėl tai jau yra problema?
Ypač pažeidžiama yra žemoji Žemės orbita, kurioje veikia svarbūs objektai – visų pirma Tarptautinė kosminė stotis ir teleskopas „Hubble“. Astronautams tenka reguliariai keisti stoties trajektoriją, kad būtų išvengta susidūrimų su nuolaužomis.
Ekspertai siūlo keletą sprendimų:
• automatinės susidūrimų vengimo sistemos;
• paleidimo kontrolė ir koordinavimas;
• senų palydovų utilizavimas;
• tarptautinis kosminio eismo reguliavimas.
Vis dėlto net ir taikant šias priemones problema išsprendžiama tik iš dalies.
Ilgalaikė grėsmė
Ekspertai pažymi: kosminės šiukšlės nėra tiesioginė katastrofa, o lėtai besivystanti krizė. Jei į ją nebus atsižvelgta, žmonija ateityje gali prarasti prieigą prie svarbių orbitų.
Kosmosas išlieka didžiulis, tačiau kasmet jis tampa vis ankštesnis.
Naujausi komentarai