Vytauto Didžiojo universitete vieši ir įžvalgomis apie genocido ideologiją ir masines žudynes XX a. istorinėje erdvėje dalijasi Pensilvanijos valstijos Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis.

„Prof. S. Sužiedėlio paskaitose sužinosite apie XX-ojo amžiaus genocidą – gausite daug atsakymų į kilusius klausimus. Įgytos žinios ir praplės akiratį, ir padės diskutuoti apie šiuos istorinius įvykius“, – teigė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanas dr. Linas Venclauskas, auditorijai pristatydamas būsimą paskaitų ciklą „Genocidas XX a. istorinėje erdvėje: nuo ideologijos iki masinių žudynių“.

Anot prof. S. Sužiedėlio, šis paskaitų ciklas yra viešas ir atviras, o universiteto bendruomenė ir visi susidomėjusieji gali lankyti ir ne visas – pasirinktas paskaitas. „Paskaitose kviesiu diskutuoti, analizuoti svarstomas temas – žydų persekiojimo ir holokausto eigą, Lietuvos gyventojų bei išeivijos istorinės sąmonės vystymąsi ir žydų genocido problemos atspindį visuomenės gyvenime, genocidą globalinės istorijos ir politikos kontekste. Į ciklo pabaigą diskutuosime, ar lietuvių požiūris į genocidą skiriasi nuo tarptautinio suvokimo“, – teigė prof. S. Sužiedėlis.

Įgyjamos žinios griauna stereotipus

Pirmąją ciklo „Genocidas XX a. istorinėje erdvėje: nuo ideologijos iki masinių žudynių“ paskaitą pradėjęs prof. S. Sužiedėlis atskleidė, kad augdamas ir įgijęs išsilavinimą Jungtinėse Amerikos Valstijose genocido tema nesidomėjo – ji pasirodžiusi įdomi prieš 25 metus. „Turėjau stereotipus. Galvojau, kad holokauste dalyvavo visuomenės padugnės. Vėliau sužinojau, kad buvo kitaip“, – teigė prof. S. Sužiedėlis. Ketvirtį amžiaus studijuojantis genocidą istorikas prisipažino ir šiandien sužinantis vis naujų šio reiškinio aspektų.

Trumpa priešistore prasidėjusi pirmoji paskaita pilną susirinkusiųjų auditoriją supažindino su genocido sąvoka, istorija, politinio smurto, rasizmo ir genocido idėjų ištakomis, rasistinio pseudomokslo atstovų mąstysena. 

Kai žodis tampa kūnu

„Genocidas ir holokaustas vyksta ideologiškai pasiruošus ir palaipsniui. Pirmiausia tai sumaniusieji turi perlipti barjerus savyje. Ir tada žodis tampa kūnu. Istorija, jos faktai mus moko, koks elgesys yra blogas tam, kad žinotume, kas yra gera“, – teigė prof. S. Sužiedėlis.

Kalbėdamas apie genocidą globaliniame kontekste, prof. S. Sužiedėlis minėjo didžiuosius karus ir laikui bėgant vis didesnį karuose žūvančių civilių skaičių. Jeigu Pirmajame pasauliniame kare civilių žuvo tik maždaug 15 proc., dabartiniuose karuose šis skaičius išauga iki 90 proc. Pasak prof. S. Sužiedėlio, „Į klausimą, kur mes einame, atsako genocido procesas“.  

„Žmonės vieni kitus žudė nuo senų laikų, tačiau masinės žudynės įgyja naujas žudymo formas. Genocidas (iš senovės graikų k. žodžio γένος (génos – rasė, rūšis) ar lotynų gēns (gentis) + -cide (žudymas) – dar nereiškia tautos tiesioginio naikinimo. Tai galima vadinti etnoso, tautinės bendruomenės ardymu, kuris dažniausiai pasireiškia karo kontekste. Genocido tikslas – visiškai ar iš dalies sunaikinti etninę, rasinę ar religinę grupę žudant, specialiai fiziškai ar psichologiškai veikiant tos grupės narius. Genocidas visada turi ideologinį turinį“, – teigė prof. S. Sužiedėlis. 

Minėdamas genocido sąvokos plėtotoją žydų kilmės teisininką Rafaelį Lemkiną, prof. S. Sužiedėlis supažindino su jo išskirtais genocido veiksmais, kurie pasireiškia įstatymais, valdžia, gyventojų iškėlimu, tautos esmės pažeidimu naikinant tam tikras grupes, aukštųjų mokyklų uždarymu, ekonominio pagrindo silpninimu, mišrių vedybų draudimu, vaikų atėmimu, moterų „nuvaikinimu“, religiniu persekiojimu, siekiu tautą paversti bedvase. Daugiausiai dėmesio skirta įvairiomis formomis pasireiškiančiam fiziniam genocidui, galinčiam pasireikšti maisto normų mažinimu, sveikatos priežiūros priemonių ribojimu. Pažymėtina tai, kad fizinio genocido – žudymo – organizatoriai norėjo apsaugoti jį vykdančiuosius – reikėjo rasti žudymo būdą, kuriantį atstumą tarp aukos ir žudiko, apsaugantį nuo patiriamo streso ir psichinių ligų. Tuomet buvo sugalvotos dujų kameros, kuriose aukos mirdavo toli gražu ne iš karto, o dusdavo apie 40 min. Tai, anot prof. S. Sužiedėlio, buvo šaltas, apgalvotas politinis ėjimas.

Vienam iš genocido veiksmų – vienos grupės vaikų perdavimui kitai grupei (pavyzdžiui, šviesiaplaukių ir mėlynakių lenkų vaikų atidavimas vokiečių šeimoms) – prof. S. Sužiedėlis taip pat skyrė išskirtinį dėmesį: prisiminė matytą siužetą, kai suvokietinta duktė atsisakė bendrauti su lenke motina. „Vaizdas nepaaiškinamas ir neperpasakojamas. Reikėjo pamatyti tą žvilgsnį“, –  trumpai šį kraupų vaizdą komentavo prof. S. Sužiedėlis.

Kaukazoidų subrasė – vilnietis

Paskaitoje ėmus analizuoti rasizmo reiškinį ir neapykantą kai kurių rasių bei tautybių žmonėms, prof. S. Sužiedėlis prisiminė į 33 kalbas išverstą ir apie 50 mln. tiražu išplatintą Edgaro Rice‘o Burroughso Tarzano istoriją. „Šioje istorijoje galime rasti rasizmo apraiškų. Visi žmonės suskirstyti į pranašiausius ir mažiau pranašius, beveik gyvulius. Tarzanas (anglas) – beveik tobulas žmogus, vadas. Toliau – prancūzai, ispanai, dar toliau nuo tobulybės arabai, o dar žemiau – juodaodžiai“, – pasakojo prof. S. Sužiedėlis. Paradoksalu, kad nacistinėje Vokietijoje filmą „Tarzanas“ buvo uždrausta rodyti kine, nes bijota, jog žiūrovui baltasis žmogus, arijas, gali atrodyti kaip laukinis, artimas gyvūnui žemesnės rasės atstovas.

Įdomi paskaitos detalė buvo ir aštuonias rases išskirianti Carletono S. Coono teorija, kurią prof. S. Sužiedėlis vadino pseudomoksline. Tarp mongoloidų, negridų, kaukazoidų savo vietą  Carletono S. Coono teorijoje savo vietą užėmė ir Rytų baltas – vilnietis. Anot šios teorijos, ši kaukazoidų  subrasė – maišytos prigimties rasinis tipas, kurio atstovų galima aptikti Vokietijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, Suomijoje ir Švedijoje. Plačiau skaityti http://racialreality.110mb.com/racesofman.html