Maždaug metro ilgio, juodais ir raudonais dryžiais išmarginta pieniškoji gyvatė vakar iš Zoologijos sodo iškeliavo namo.

"Dryžius – jos vardas", – gyvatę pristato jo šeimininkė Lina. Ji, rodos, neturi daugeliui lietuvių būdingos roplių baimės – džiaugiasi pagaliau atgavusi augintinį ir paėmusi ant rankų leidžia šiam smagiai raitytis aplink ranką. "Man patinka egzotiniai gyvūnai. Iš pradžių ketinome chameleoną auginti, dairiausi jo internete, bet akys užkliuvo už šios gyvatės. Su vaikais nusprendėme, kad norime jos", – Dryžiaus įsigijimo istoriją pasakojo moteris.

17-metis jos sūnus ir 13-metė dukra augintiniu nenusivylė. "Vaikai su Dryžiumi bendrauja kaip kiti vaikai su šuniuku ar kačiuku. Mergaitė prieš veidrodį su ja pažaidžia – kaip karolius ar apyrankę apsivynioja", – pasakojo kaunietė.

Pasirodo, šios kauniečių šeimos nariai visada domėjosi kitiems nemaloniais ir neįprastais gyviais. "Nuvažiavusi į kaimą dukra kiekvieną plaukuotą kirmėlę iščiupinėja", – juokėsi moteris.

Prieš kelias savaites vaistinės Studentų gatvėje darbuotojas ant kojų sukėlusi gyvatė buvo perduota Lietuvos zoologijos sodo specialistams. Šie gyvūną priglaudė, apžiūrėjo, juo rūpinosi. Per tą laiką pabėgusios gyvatės savininkais prisistatė net šeši kauniečiai. Zoologijos sodas sudarė komisiją, sukvietė visus tariamus gyvatės šeimininkus ir surengė atpažinimo procedūrą.

Vakar rytą į Zoologijos sodo terariumą skubėjusi Lina neslėpė nerimo: "Kad tik mūsų gyvatėlę atiduotų." Tačiau jos pateiktos nuotraukos ir filmuota medžiaga Zoologijos sodo herpetologus įtikino: gyvatė pabėgo būtent iš šios kauniečių šeimos. "Dviejų vienodų gyvačių nebūna. Kiekviena turi skiriamuosius bruožus, skiriasi ir jų raštai",– aiškino herpetologė Alma Pikūnienė.

Rasa spėja, kad gyvatė iš jų buto iššliaužė pro atdarą langą. "Sekmadienio vakarą buvome išleidę ją kambaryje pašliaužioti. Pirmadienio rytą paskambino brolis ir paklausė, ar tik ne mūsų gyvatė į vaistinę nušliaužė?" – prisiminė Lina. Kurį laiką gyvatės šeimininkai buvo įsitikinę, kad jų augintinis ramiai sau tūno kur nors už baldų.

"Šaukiama vardu gyvatė tikrai neatsiliepia, – atgavusi savo mylimą augintinį juokėsi moteris. – Ji baikšti, bijo staigių judesių. Kartais ji būna blogos nuotaikos, todėl geriau prie jos neiti – susiriečia, lyg norėdama pulti. O kartais labai nori bendrauti – kelia galvą, lyg prašydama, kad išleisčiau ją iš terariumo."

Lina žada nuo šiol akyliau saugoti gyvatę ir, kol ši šliaužioja po kambarį, uždaryti langus.