Dvasių regėtojas lyg detektoriumi skenuoja po kojomis esančią žemę ir gali tiksliai nurodyti net prieš kelis šimtmečius palaidotų žmonių kapavietes. Žemaitis sugeba pasakyti, vyras ar moteris po žeme guli, nusako palaidotų žmonių skaičių ir net tai, ar žmogus laidotas be bažnytinių apeigų.
Nustebino archeologus
Buvęs Kulių miestelio seniūnas Bronius Mažonas suvokia, kad savame krašte pranašu nebus. Tačiau vyras atkakliai siekia sulaukti archeologų dėmesio ir tikina, kad jo galios gali būti rimta paspirtis istorikams ir tyrinėtojams.
"Esu tyrinėjęs daugybę Žemaitijos piliakalnių ir galiu tiksliai pasakyti, kurioje vietoje būta įtvirtinimų, kur buvo laidojama, o kur stovėjo pastatai. Tačiau kam jie buvo naudojami, galėtų atsakyti tik istoriniai tyrinėjimai. Gaila, kad rimtai archeologai į mane nežiūri. Tiesa, žinomą Klaipėdos istoriką ir archeologą Vladą Žulkų pavyko sugluminti. Profesorius yra parašęs knygą apie Skomantų piliakalnį. Joje aiškinama, kad jokių kapinynų jam nepavyko rasti. Paskambinau jam ir pasakiau, kad aš radau ir, jei profesorius norės, galiu jam parodyti. Tą kartą telefonu kalbėjęs profesorius teištarė: "Oho", – juokėsi B.Mažonas.
Dvasiaregys tikino istoriką, kad Skomantuose būta net 19 įtvirtinimų. Nors istorikai tokių duomenų neturi.
Vyras atviravo, kad kapų paieškos užima visą jo laisvą laiką. Jam didžiausias malonumas – sėsti į automobilį ir nuvykti į tokias istorines vietas, kuriose nėra buvęs.
"Iš kur ta mano galia, ir pats nežinau. Tik žinau, kad ji – mano rankose. Ištiesiu rankas ir jaučiu energiją, sklindančią iš po žemės, nors ten žmonės gali būti palaidoti prieš tūkstantį ar aštuonis šimtus metų. Tačiau nė vieno kūno nesu atkasęs", – aiškino B.Mažonas.
Vyras savo galias pajuto po ypač sunkaus gyvenimo periodo, kai teko įveikti onkologinę ligą.
Eilėmis laidoti kariai
Tik vieną kartą vyras buvo sumąstęs griebtis kastuvo. Netoli Kulių miestelio jis atrado apie 300 vyrų palaidojimo vietą.
"Manau, kad tai kareiviai. Palaidoti vieni vyrai, nėra moterų. Ir sulaidoti vienas šalia kito, viena linija, o kapas driekiasi šalia kelio. Galvoju, kad vokiečiai, o gal prancūzai nuo Napoleono laikų. Man taip įdomu pasidarė, galvojau nueiti ir pakasinėti", – prisipažino vyras.
Tačiau visą savaitę aplinkybės vis trukdė įgyvendinti sumanymą, o galų gale vyras nusprendė mesti įkyrią mintį iš galvos ir nemėginti atkasinėti svetimų kapų.
"Supratau, kad man lyg kas neleistų. O ir iš tiesų – mirusiųjų gyvenimą reikia gerbti ir nelįsti į jį", – svarstė vyras.
Kojomis į saulę
Klaipėdos rajone, Prie Žvaginių piliakalnio, vyras surado kone 25 hektarų plotą, kur driekiasi žmonių palaidojimai.
"Prie Gondingos piliakalnio yra dar didesni užlaidoti plotai. Gal net 50 hektarų. Archeologai stebėjosi, kad tokie dideli plotai, tačiau tai yra tiesa. Šioje vietoje aptikti penki piliakalniai, o aš suradau dar du, bet niekas nenori apie tai girdėti", – piktinosi žemaitis.
B.Mažonas tvirtino, kad jam pavyksta pamatyti net V amžiuje palaidotų žmonių kapus.
"Senieji žemaičiai buvo laidojami kojomis į saulę. Žemaičiai – Saulės dinastijos palikuonys. Mažai kur pažymėta, kad tokia tradicija buvo. Jei tik aptinku, kad laidota kojomis į saulę, jau nesuku galvos ir žinau, kad tai senkapiai. Taip buvo iki XIII amžiaus, kai kryžiuočiai sunaikino daugumą žemaičių pilių", – aiškino B.Mažonas.
B.Mažonas teigė, kad jo regėjimus apie neįtikėtino dydžio kapavietes patvirtina ir istoriniai šaltiniai. Minima, kad vien Žalgirio mūšyje dalyvavo nuo 25 tūkst. iki 85 tūkst. žmonių, o žuvo nuo 15 tūkst. iki 50 tūkst. karių.
Vyras mėgino tyrinėti Saulės mūšio, kuris vyko 1236 m., vietoves.
"Dar iki šiol nežinau, kokio dydžio ten yra kapaviečių plotai. Laukuose galo nematyti", – pastebėjo B.Mažonas.
Randa požemines upes
Žemaitis prisipažino, kad savo galiomis regi net ir požeminius šaltinius.
"Ieškant ima degti rankų delnai, jaučiu karštį. Galiu aptikti požemines upes, šaltinius. Sugebu pamatyti ir tai, kaip palaidotas žmogus. Pamatau, kad po žeme – žydo kapas, juos laidojo sėdomis", – tikino vyras.
Kaip žemaitis atskiria vyro kapą nuo moteris, jis nenorėjo viešai prisipažinti.
"Nepapasakosiu, kaip. Žinau, kad Lietuvoje yra dar vienas toks, kaip aš. Vienas gargždiškis ieškojo savo sesers kapo. Ji buvo sušaudyta kartu su partizanais ir užkasta bendrame kape. Brolis iš Vilniaus atsivežė žinovą ir jis parodė pirštu, kur guli jo sesuo. Anuomet žmonės patys atsikasė savo seserį ir perlaidojo", – prieš du dešimtmečius nutikusią istoriją prisiminė B.Mažonas.
Maro laikų kapus Kulių miestelio gyventojas taip pat atskiria nuo kitų kapų ir tikina, kad palaidojimų teritorija yra kur kas didesnė, nei dažniausiai oficialiai yra žymima.
"Buvo iškasamas griovys ir sulaidojamos maro aukos. Matyti, kad žmogus prie žmogaus guli. Aplinkos ministerija viešai aiškina, kad prabangos dalykas yra surasti senkapius. O aš sakau, kad nieko panašaus. Tai būtinybė juos surasti ir pažymėti. O kas norės gyventi ant kapinių?" – pasakojo B.Mažonas.
Konsultuoja naujakurius
Vyras sulaukia vizitų naujakurių, prašančių patyrinėti sklypus, ar naujai įsigytų naujų namų vietoves.
"Kapinėse negalima ilgai būti. Žmogus ligomis sirgs, sveikatos problemos persekios. Jei kokia įstaiga ar mokykla pastatoma ant kapinių, daugybė darbuotojų ima skųstis ligomis", – pasakojo žemaitis.
Vyras atsitiktinai apžiūrėjo per Klaipėdos rajoną tiesiamo dujotiekio trasas.
"Archeologai ne iki galo apžiūrėjo kasinėtas vietas, tik išdraskyta liko. O juk tose vietose liko neatkastos urnos. Anuomet buvo laidojama ir urnose",– aiškino B.Mažonas.
Nelaimės vietose – kapai
Ką nors atradęs, B.Mažonas nesigėdi apie tai pranešti oficialioms įstaigoms.
Neseniai žemaitis parašė raštą Susisiekimo ministerijai ir išdėstė kone visą žemėlapį, nurodydamas, kokiose vietose kartojasi avarijos, jo manymu, dėl po žeme gulinčių mirusiųjų kaulų.
"Važiuojant nuo Vėžaičių Plungės link yra posūkis, kur žymima įvaža į mišką. Ten yra lentelė, kad netoliese yra žydų sušaudymo vieta. Kelias nutiestas ant kaulų. Šioje vietoje žmonės palaidoti be apeigų, lyg sprogmuo sprogęs, o kūnai taip ir liko. Per daugelį metų pastebėjau, kad čia itin daug avarijų nutinka", – įžvalgomis dalijosi žemaitis.
Apie savo regėjimą vyras pranešė ir Klaipėdos rajono policijos komisariatui bei siūlė vietą pažymėti ženklu, kad vairuotojai būtų atidesni.
"Prieš metus netoli šios vietos buvo didelė avarija. Prieš tai buvo dar ne viena", – tarstelėjo Kulių gyventojas.
Iš tiesų, praėjusių metų rugsėjį nutikusioje avarijoje buvo sužaloti keturi žmonės, o žuvo 17-metis.
Vos išvažiavus už Vėžaičių, Perkūnų kaime, "Volvo V40", kuriuo važiavo keturi to paties kaimo vaikinai, išvažiavo į priešpriešą ir trenkėsi į atvažiuojantį kitą automobilį.
"Per visą kelią šioje vietoje yra po žeme trikampis, kur guli žmonių kaulai. Žmogaus siela visuomet nerimsta, jei kūnas palaidotas be apeigų", – įtikinėjo vyras.
Mįslę užminė akmuo
B.Mažonas, aptikęs vieną itin seną kapinyną, iki šiol neranda knygose atsakymo į jį kankinantį klausimą.
"Tai senkapiai, nežinia, kurio šimtmečio. Tačiau įdomu tai, kad ant vyrų kapų buvo dedami akmenys – niekuo neypatingi, tiesiog paimti iš laukų. Matau, vyras guli, šalia moterys dvi. Bent penkiose vietose radau tokius palaidojimus. Vienas – netoli Imbarės. Ir kodėl vyras su dviem moterimis laidotas?" – stebėjosi B.Mažonas.
Jonas Trinkūnas knygoje "Lietuvių senosios religijos kelias" iš tiesų mini istorikų patvirtintus faktus, kad anuomet kapai galėjo būti apjuosiami akmenų vainiku ar pažymimi pavieniai akmenimis.
Esą šis paprotys išsilaikė beveik iki XVII a., nes archeologai rado to meto palaidojimuose pavienių akmenų mirusiojo kojūgalyje arba duobės šone.
Komentaras
Libertas Klimka
Gamtos mokslų daktaras, istorikas, etnologas
Ar tiesą kalba šis žemaitis, galima patikrinti tik vienu būdu – atkasti palaikus. O šiaip jis paminėjo vieną įdomų dalyką. Lietuvoje pirmieji griautiniai palaidojimai, kai buvo nustota deginti, iš tiesų buvo taip, kaip žmogus pasakoja, – į rytus. Tik vyrai ir moterys buvo laidojami į skirtingas puses, todėl buvo galima tiksliai nusakyti, kada buvo laidota, kokią valandą. Todėl ir vaikų palaikus buvo galima atskirti: mergaitė ar berniukas palaidotas. Taip pat tikėtina, kad ir dabar atrandami piliakalniai. Nes jų yra labai daug. Šis žmogus būtų naudingas istorikams, kategoriškai neteigčiau, kad jis neteisus. Yra žmonių, kurie turi ypatingų aplinkos jutimo galių. Tačiau nesu girdėjęs, kad ant vyrų kapų būtų dedami akmenys. Vakarų ir centrinėje Europoje aptinkama keistų palaidojimų – akmuo buvo įkišamas net į burną. Tai sietina su raganavimu ar vilkolakių baime. Kūnai tūkstantį metų iki Kristaus buvo deginami. Ši tradicija nuo V amžiaus vėl sugrįžo. Senosios laidojimo apeigos rodo, kad anapusiniu gyvenimu tikėta dar iki Kristaus. Žmonės buvo laidojami su įkapėmis, nes tikėta, kad žmogus gyvens kitą gyvenimą ir naudosis daiktais, kurie jam buvo įdedami. Nedaug išlikę faktų apie senovės laidojimo papročius. Žinoma tik tiek, kad po laidotuvių šeima, grįždama namo, išardydavo tiltuką, kad vėlė nesugrįžtų. Kiekvienos kaimo kapinaitės būtinai turėdavo turėti vartelius ir jie turėjo būti uždaryti. Vėlės oficialiai kviečiamos tik prie Kūčių stalo. Per Vėlines žmonės nedirbdavo darbų aštriais įrankiais, kad vėlės nesusižeistų, jei kartais apsilankytų. Tik kai kur išlikęs paprotys per Vėlines deginti senus kryžius.
Naujausi komentarai