Šiandien sunku patikėti, kad beveik pusšimtį metų populiariausia transporto priemonė Europos vidaus vandenyse buvo elektrolaiviai. 1881-1920 metai buvo jų aukso amžius.

Pirmas išbandymas – Nevoje

1838 m. rugsėjo 13-osios vidurdienį Sankt Peterburge nuo Petropavlovsko tvirtovės krantinės nutolo 7,3 m ilgio irklinis botas. Nevos upės viduryje irklai buvo pakelti. Boto šonuose sumontuoti irkliniai mentračiai pradėjo suktis ir laivas lengvai nuplaukė prieš srovę. Virš jo nekilo dūmų kamuoliai, nesigirdėjo garo mašinų pukšnojimo.

Mentračius tyliai suko „magnetinė mašina“, taip tada vadino elektros variklį. Botas, į kurį buvo sulipę 14 vyrų, plaukė maždaug 2,5 kilometrų per valandą greičiu. Pirmojo pasaulyje elektrolaivio bandymą stebėjo ne tik speciali komisija, turėjusi įvertinti naujo išradimo naudą, bet ir pats Rusijos caras Nikolajus I.

Taip pirmą kartą praktiškai buvo išbandytas Moritzo Hermanno Jacobio sukurtas sukamojo judesio elektros variklis, maitinamas iš galvaninių elementų baterijos.

Statybininką išgarsino fizika

M.H.Jacobis gimė Potsdame bankininko šeimoje. Mokėsi Berlyno ir Getingeno universitetuose, kur studijavo statybą ir architektūrą. Dirbo Prūsijos karalystės statybų departamente, vėliau Kionigsberge (Karaliaučiuje) prižiūrėjo civilines statybas.

Susidomėjęs fizika, M.H.Jacobis išgarsėjo kaip išradėjas, sukūręs pirmą pasaulyje elektros variklį, kuris suko darbinį veleną.

1834 m. jis Kionigsberge pirmą kartą viešai pademonstravo originalios konstrukcijos elektros variklio modelį. Išradimo aprašą išsiuntė į Paryžių Prancūzijos mokslų akademijai. M.H.Jacobis rašė, kad jo sukonstruotą elektromagnetinį aparatą galima pritaikytas įvairioms mašinoms varyti. Prancūzų akademikai vokiečių inžinieriaus išradimą apsvarstė gruodžio 1 d., o jau gruodžio 3 d. pasirodė Prancūzijos mokslų akademijos publikacija. Pavydėtinas operatyvumas!

Žinia apie išradimą pateko į Europos laikraščių puslapius. Kai kurie mažiau išprusę žurnalistai vokiečių fiziko išradimą prilygino amžinajam varikliui, apie kurį visais amžiais svajojo daugelis išradėjų.

Žinia pasiekė ir Rusiją. Vokiečių kilmės rusų mokslininkai F.Struvė, E.Lenzas, P.Schillingas ir admirolas A.Krusensternas pasistengė, kad M.H.Jacobis būtų pakviestas profesoriauti į Rusiją. Čia pirmą kartą ir buvo praktiškai išbandytas jo elektros variklis sumontuotas valtyje.

Nuo valties iki pramoginio laivo

Per 30 metų elektrolaivių entuziastai ištobulino M.H.Jacobio išradimą. Vandens transporto priemonė paplito Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos upėse bei ežeruose.

Prancūzų inžinierius Gustavas Trouvė 1880 m. užpatentavo nedidelį elektromotorą. Jį vėliau pritaikė sukti pramoginės valties sraigtą. Kai jo laivelis be irklų tyliai plaukdavo Senos upe, ant kranto rikiuodavosi minios smalsuolių.

Austras Anthony Reckenzaunas Didžiojoje Britanijoje bene pirmasis pradėjo elektrinių valčių plėtrą. 1882 m. jis sukūrė akumuliatorius, kurių veiklą po išsikrovimo galima atstatyti. Jie sukdavo elektros variklį. Ši įranga buvo sumontuota plieninio korpuso valtyje, kurią jis pavadino „Electricity“. Akumuliatorių talpa leido valčiai be pertrūkio plaukioti 6 valandas maždaug 8 kilometrų per valandą greičiu. A.Reckenzauno valtys buvo naudojamos laisvalaikio ekskursijoms Temzės upe.

Anglijoje apsigyvenęs vokiečių laikrodininkas Moritzas Immischas 1882 m. užpatentavo patobulintą elektros variklį. Jis kartu su partneriais įkūrė nedidelę įmonę, kuri gamino patobulintus elektrolaivius. Juose akumuliatoriai ir kita elektros variklio įranga buvo paslėpta valčių dugne. Keleivių patogumui denyje buvo sumontuotas įstiklintas antstatas. Jis saugojo nuo vėjo ir darganos. „Immisch&Co“ pirmoji pasaulyje sugalvojo įrengti akumuliatorių įkrovimo stotis. Jos rikiavosi palei Temzės upę, kur plaukiojo pirmieji elektrolaiviai.

Populiarėjant valtims su elektros varikliais, valčių meistras, architektas Williamas Sargeant 1888 m. kartu su M.Immischo kompanija pastatė didelį prabangų beveik 20 metrų ilgio keleivinį elektrolaivį „Viscountess Bury“. Jis buvo apstatytas raudonmedžio baldais, vitražinius langus dengė šilko užuolaidos, suolus ir kėdes puošė aksominės pagalvėlės. Tai buvo išties prabangus pramoginis laivas. Jis su komfortu galėjo plukdyti apie 80 keleivių.

Išliko ir šiandien

Laivai su elektros varikliais išliko populiarūs beveik iki XX amžiaus vidurio. Vėliau juos nukonkuravo laivai su vidaus degimo varikliais. Tačiau kai kuriais atvejais jie naudojami iki šių dienų.

Kartais be jokio dūmelio plaukiančius išvaizdžius laivelius gali pamatyti Europos šalių kanaluose, kurie pritaikyti plukdyti turistus.

Vienas iš elektrinių laivų vis dar plaukioja Kionigsee ežere. Šis didžiulis vandens telkinys laikomas švariausiu Vokietijoje, labai jautrus bet kokiai taršai. Dar 1909 m. buvo priimtas įstatymas, kuris uždraudė ežere plaukioti gariniams ir motoriniams laivams.

„Bayerisce Seenschiffahrt“ laivininkystės kompanija ir jos pirmtakai keleiviams ir turistams vežioti naudoja tik ekologiškai patikimus elektrolaivius.