Šiomis dienomis sukanka 50 metų, kai duris pirmąkart atvėrė Vilniaus restoranas "Neringa", be kurio savo gyvenimo sovietmečiu neįsivaizdavo sostinės menininkai.

"Jūs nežinote, koks "kaifas" turėti tokią vietą", – tirpdama iš malonumo pareiškė muzikologė Zita Kelmickaitė. "Būdavo, ateini į paskaitą konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.), o dėstytojo nėra. Tačiau žinai, kur ieškoti. Ateini į "Neringą", pamojuoji, primeni apie save. Gerai gerai, sako, ateinu. O po egzaminų privaloma tvarka vesdavomės dėstytojus į "Neringą" pavaišinti Kijevo kotletu. Ir šnekėdavomės šnekėdavomės..." – pasakojo pašnekovė.

Restorano drabužinėje dirbantis Bronius yra pastebėjęs, kad kartą per mėnesį "Neringą" aplanko vis tos pačios poniutės. Pasipuošusios, pasidažiusios. Užsisako plaktos grietinėlės ar želė.

"Virtuvės šefui šie gardėsiai atrodo jau savo atgyvenę, tačiau aš sakau stop – taip turi būti. Žinau, nes pats įsitikinau. Prieš beveik penkerius metus atėjęs vadovauti "Neringai" irgi buvau pasišovęs atnaujinti meniu. Išbraukiau blynelius, nes maniau, kad restoranui jie per prasti, dar šį tą. Žiūriu, klientai nepatenkinti, juk "anuomet buvo taip". Jie nori to paties blynelio su sultiniu kaip prieš 30 metų. Greitai persiorientavau ir ištaisiau klaidas", – prisiminė restorano direktorius Jurgis Žukauskas.

Dar ir šiandien pats populiariausias restorano patiekalas – firminis kepsnys "Neringa". Tas pats Kijevo kotletas, tik kalbininkams reikalaujant pervardytas kitaip.

"Neringos" neužmiršta ir kiti. "Tomas Venclova – piligrimas, bet kai tik grįžta į Lietuvą, "Neringa" tampa jo štabu – su draugais čia susitinka beveik kasdien. Mėgsta užeiti ir Kazimieras Motieka – žino, kokį maistą čia gaus. Ponia Alma Adamkiene, žiūrėk, jau su kuo nors šnekučiuojasi, užbėga ir režisierė Janina Lapinskaitė", – svarstė J.Žukauskas.

"Nors alkoholio čia visada būdavo, niekas nenusigerdavo. Čia buvo susirenkama ne gerti, o bendrauti", – pasakojo poetas Algimantas Baltakis. Buvo etapas, kai jo gyvenime "Neringa" buvo be galo svarbi – kavinėje būrėsi intelektualų klubas. Kai kurie anų laikų intelektualai restoranui liko ištikimi visą gyvenimą. tarp jų – kasdien čia pietaujantis architektas Algimantas Nasvytis.

""Neringa" yra mano kūdikis. Pirmas mūsų su broliu rimtas darbas. Į jį įdėjome labai daug širdies, – pasakojo A.Nasvytis. – Projektuojant "Neringą" pagrindinį vaidmenį atliko širdis. Ir vien dėl to man šis restoranas yra labai brangus".

Paklaustas, kas, jo manymu, "Neringą" padarė legenda, A.Nasvytis atsakė: "Čia rinkęsi žmonės. Ši kavinė – Lietuvos bohemos istorijos dalis. "Neringoje" susirinkusi Lietuvos šviesuomenė diskutuodavo temomis, kurios buvo suvaržytos viešojoje erdvėje. Ši kavinė tapo savotišku pažinčių ir diskusijų klubu. Prie mažosios salės kampinių staliukų nuolat sėdėdavo kino pasaulio žmonės, rašytojai."

Intelektualų klubas

"Neringa" atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Kavinės projekto ir pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai.

1970 m. lapkričio 5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugojamų valstybės, sąrašą.

2001 m. atliktas kapitalinis restorano remontas. Šiandien "Neringa" lankytojus pasitinka su dviem šviesiomis, jaukiomis 150 vietų salėmis, 25 vietų banketų sale bei 80 vietų kavine-baru, įsikūrusiu rūsyje.

Du dešimtmečius visi į "Neringos" viešbutį ir restoraną įeinantys žmonės buvo filmuojami specialiai įrengta kamera. Iš čia buvo nuolat tiesiogiai transliuojama į KGB rūmus. KGB dėmesio nuolat sulaukdavo užsieniečiai ir "Neringos" restorano lankytojai. Klausymosi įtaisai esą buvo įmontuoti kiekviename "Neringos" viešbučio restorano stalelyje.