Lietuvė emigrantė Ignė Vaišnoraitė yra perkopusi vos 24 metus, bet jau spėjo pagyventi Amerikoje, Portugalijoje, Brazilijoje, o neseniai persikėlė gyventi į Italiją. Ji pripažįsta, kad keliauti po pasaulį skatina nuotykių troškimas ir meilė. Grįžti į Lietuvą visam laikui kol kas ji neketina.

– Kaip nusprendei vykti į Ameriką?

– 2011 m. aš dar studijavau, buvau bebaigianti antrą kursą. Su draugais šventėme, buvome vakarėlyje ir pradėjome svarstyti, kur išvažiuoti vasarai, pakeliauti, kaip susitaupyti pinigų kelionei. Taip ir nusprendėme keliauti į Ameriką. Vasarį pagal programą "Work and Travel" bandėme susirasti darbą Amerikoje, klausinėjome pažįstamų, ar jie ten žino kokių nors laisvų darbo vietų. Pašnekėję internetu su viršininku, darbą gavome ir gegužę išskridome lėktuvu į Ameriką, nes pabaigėme sesiją anksčiau laiko.

– Kaip jauteisi JAV išlipusi iš lėktuvo?

– Keliavome trise lėktuvu iki Čikagos dvylika valandų, o nuo jos važiavau autobusu aštuonias valandas, todėl jaučiausi gana pavargusi. Kai tik išlipau iš lėktuvo, pasijaučiau labai keistai, nes Amerika labai stipriai skiriasi nuo Europos, atrodo, lyg ji būtų visai kitas pasaulis: pastatai – milžiniški, parduotuvės – labai didelės, keliai platūs, atrodė, kad visas pasaulis gerokai didesnis nei visur kitur.

– Kuo dirbai?

– Dirbau atrakcionų parke, restorane prie kasos, vėliau mane paaukštino iki komandos padėjėjos. Aš turėjau savo komandą, kurią turėjau prižiūrėti, koordinuoti, išleisti pailsėti per pertraukas. Kai restorane būdavo labai didelis žmonių srautas, turėjau organizuoti darbuotojų darbą, kad viskas vyktų pagal grafiką ir taisykles.

– Ar labai skiriasi lietuviškas ir amerikietiškas atlyginimai?

– Skiriasi stipriai. Pinigus, kuriuos uždirbome per tris mėnesius Amerikoje, išleidome mėnesio kelionei po tą pačią šalį. Atlyginimo užteko ir papildomiems pirkiniams, nusipirkome įvairios technikos: fotoaparatų, kompiuterių, merginos, aišku, prisipirko krūvas drabužių. Amerikoje žmogus gali uždirbti minimumą, bet gyventi labai puikiai, nes viskas yra gana pigu.

– O netrukdė kalbos barjeras bendrauti su anglakalbiais?

– Iš pradžių gal dvi savaites buvo sunku, nes mokykloje mokėmės britų anglų kalbos, o ne amerikiečių. Pamenu, kai dirbau prie kasos, išgirdusi žodį "pop" (taip jie vadina kokakolą) iš pradžių nesuprasdavau, ko klientas nori. Pradėjau klausinėti žodžių  reikšmių. Po dviejų savaičių įvyko lūžis.

– Kuo amerikiečiai skiriasi nuo lietuvių?

– Amerikiečiai pasirodė labai draugiški: jie nuolatos šypsosi, yra paslaugūs, visada padeda – gali klausti bet ko. Pamenu, buvome šiek tiek pasiklydę mažame miestelyje – Minesotos mieste Mineapolyje. Buvo vakaras, jau nebevažinėjo autobusai, todėl ieškojome, kas mums galėtų padėti. Susitikome kažkokius senukus gatvėje, pradėjome kalbėti, paprašėme pagalbos. Jie pasiūlė mus nuvežti iki miestelio, kurio ieškojome. 50 km jie mus nuvežė tiesiog iš geros širdies.

– Papasakok ką nors įsimintino iš kelionės Amerikoje.

– Turbūt įsimintiniausia buvo, kai po trijų mėnesių darbo nusprendėme mėnesį pakeliauti. Mes išsinuomojome automobilį ir apvažiavome visą rytinę pakrantę nuo Čikagos iki Majamio. Buvome tik mes trise: jauni dvidešimtmečiai studentai. Važiavome keturias valandas be sustojimo. Pravažiavome Majamį, jis atrodė lygiai taip pat, kaip vaizduojamas filmuose, – su nuostabiais paplūdimiais.

– Kas labiausiai nepatiko?

– Darbe buvo labai griežtos taisyklės. Restorane darbuotojams nebuvo galima valgyti net sūrelio, todėl tie, kurie bandė valgyti restorane, visada būdavo pagaunami, ir viršininkas juos išmesdavo iš darbo, todėl nuolat jautėme baimę. Restorane visi darbuotojai buvo išskirstyti grupelėmis, jos būdavo išskirstomos ne bet kaip – toje pačioje grupėje negalėjo būti nė vieno tos pačios tautybės žmogaus, kad nešnekėtume gimtąja kalba, tai buvo draudžiama, galėjome kalbėti tik angliškai. Būdavo, kad per dieną pas mus ateidavo apie 20 tūkst. žmonių, tad įsivaizduokite, kokios ten eilės būdavo, – amerikiečiai labai mėgsta pavalgyti. Man nepatiko, kad Amerikoje alkoholį buvo leidžiama vartoti tik nuo dvidešimt vienų metų, o mes visi buvome dar tik dvidešimtmečiai, tai vis bandydavome kavinėje apgauti padavėjus.

– Ar buvo tokia akimirka, kai norėjosi į viską spjauti ir grįžti namo?

– Po dviejų mėnesių pasidarė liūdna: pasiilgau tėvų, draugų, mamos maisto. Darbe labai pavargdavau, nes dirbau labai ilgai, o ir krūviai buvo dideli, kartais vos spėdavau suktis restorane.

– Po kelionės į Ameriką nusprendei vėl keliauti į užsienį. Kas paskatino šiam žingsniui?

– 2012 m. per rudens semestrą nusprendžiau žiemą išvykti į Portugaliją pagal "Erasmus" programą. Kai išvažiuoji vienąkart į tolimą užsienio šalį, tai lyg užsikreti kelionėmis, noru pažinti likusias šalis, kultūras. Šįkart, kitaip nei Amerikoje, vykau viena, todėl buvo gana baisu, nieko nepažinojau, nemokėjau net portugalų kalbos pagrindų, todėl buvo gana sunku su jais bendrauti, ne visi gerai kalbėjo angliškai.

– Nebuvo liūdna palikti draugus ir šeimą?

– Buvo labai liūdna, nes tuo metu turėjau vaikiną Lietuvoje, bet žinojau, kad Portugalija nėra labai toli, palyginti su Amerika, ir šiaip nuolat sulaukdavau svečių iš Lietuvos bent kartą per mėnesį, buvo atvykę net tėvai, todėl nesijaučiau labai vieniša.

– Kaip jauteisi atvykusi į Portugaliją?

– Iš pradžių buvo liūdna ir nedrąsu, nes buvau name vienintelė lietuvė. Gyvenau name, kuriame gyveno visi "erasmusai". Tame name buvo dešimt kambarių, juose su manimi – šešiolika žmonių: čekų, brazilų, lenkų ir prancūzų. Vėliau susibendravome, rengdavome bendrus pietus, šventėme kiekvieno gimtadienius ir Kalėdas. Mus aplankydavo net septyniasdešimtmečiai namo savininkai, kurie labai gerai mokėjo lietuviškai. Jie su mumis pašnekėdavo, buvo kaip kokie mūsų portugališki seneliai.

– Kaip Portugalijoje švenčiamos šventės?

– Iš tikrųjų šventės švenčiamos labai panašiai, skiriasi nebent patiekalai. Jie kepa specialius Kalėdų pyragus, Portugalija garsėja savo žuvimi – menke, kurią nuolat gamina per Kūčias, nes jie, kaip ir mes, per Kūčias nevalgo mėsos.

– Kas labiausiai patiko šioje šlyje?

– Mane labiausiai sužavėjo sena miesto architektūra: kad ir kur nueisi, visur pamatysi istorinių pastatų, o visas miestas, kuriame gyvenau, nusidriekęs palei upę. Mane labai nustebino, kad mieste jautiesi kaip mieste, o tik truputėlį pavažiavus nuo miesto gali surasti mažą paplūdimį, kuriame nėra nė vieno žmogaus. Aš gyvenau Porto mieste, kuris yra Portugalijos šiaurėje, jame buvo gana šalta, bet jei pavažiuodavau 200 km link vandenyno, tai iškart klimatas pašiltėja. Atrodo, kad žiema akimirksniu pavirsta vasara. Portugalija – nuostabi šalis: joje daug nuostabių paplūdimių ir kalnynų.

Kartą keliavome iš Portugalijos į Maroką, važiavome autobusu, jame tilpo net 70 žmonių, buvo vien tik studentai, didžiąją jų dalį sudarė brazilai. Tame autobuse gitara grojo sambą ir visi dainavome. Dar nustebino, kad Portugalijoje žmonės visiškai nesigėdija vidury dienos gerti vyną – ten jis yra labai pigus. Nesvarbu, ar darbo laikas, ar ne, bet portugalas net ir darbe per pietus išgers taurę vyno.

– Ar pasakymas, kad studentai, atvykę pagal mainų programą, tik švenčia ir nieko kito nedaro, yra tiesa?

– Iš dalies yra tiesos, bet viskas labai priklauso nuo to, į kurią šalį tu vyksti. Pavyzdžiui, mano universitete Portugalijoje viskas buvo labai griežta, mokslai buvo sunkūs.

– Ar baigusi studijas Lietuvoje stengeisi ieškoti darbo?

– Būdama Portugalijoje susiradau brazilą vaikiną, tai lyg ir nulėmė, kad darbo Lietuvoje neieškojau. Kai baigiau mokslus, jis dar mokėsi Brazilijoje, todėl nebuvo aišku, ką man daryti, bet aš tiesiog pasidaviau nuotykiui ir nutariau nuvažiuoti į Braziliją pagal "Aizeks" tarptautinę programą, kuri suteikia galimybę savanoriškai stažuotis visame pasaulyje.

Visų pirma išvykau kaip savanorė, dirbau vieną mėnesį senelių namuose, padėjau organizuoti paramos akcijas. Kitais metais dirbau pagal "Milenium" projektą, kuris iškelia svečių šalių problemas, pavyzdžiui, didelį vaikų mirtingumą, skirtumus tarp vyrų ir moterų, švietimo problemas. Pagal šį projektą važinėdavome po mokyklas, jose su mokiniais kalbėjome anglų kalba, kad vaikai pramoktų šios kalbos – brazilų vaikai prastai supranta anglų kalbą. Vėliau pradėjau ieškoti darbo ir nuo gruodžio pradėjau dirbti vienoje įmonėje.

– Kaip sekėsi dirbti?

– Pirmus du mėnesius nemokėjau kalbos, tik trys iš penkiolikos žmonių mano darbe kalbėjo angliškai, todėl susitikimuose su partneriais aš nieko nesupratau. Man buvo sunku priprasti prie savo viršininko, nes jis buvo labai ūmaus būdo ispanas. Kartais visai nesuprasdavai, ką jis galvoja, nes pradėdavo iš niekur nieko rėkti ir aš nesuvokdavau, ar jis rėkia ant manęs, ar ant visų. Dėl šių dalykų patyriau stiprų stresą, bet kai supratau, kad tai yra normalu, tai pripratau ir dirbau kaip bet kokį kitą darbą.
Brazilijoje labai dideli socialiniai skirtumai: minimumas yra 800 litų, bet medikai, inžinieriai ar finansininkai gali gauti per mėnesį net 30 tūkst. litų. Nors yra žmonių, kurie gauna 500 litų ir kažkaip išgyvena.

– Kuo patiko ir kuo ne gyvenimas Brazilijoje?

– Brazilija yra tokia šalis, kurią galima labai mylėti ir kartu neapkęsti. Brazilai yra labai mieli ir šilti žmonės, šioje šalyje nuolatos šviečia saulė, bet ji neturi geros švietimo sistemos, nusikaltimų lygis yra aukštas. San Paule, kuriame gyvenau, nesaugu išeiti naktį į gatvę – sutemus galima važiuoti tik automobiliu, nes jei išeisi, nusileidus saulei į parduotuvę, tai labai didelė tikimybė, kad tave kas nors apiplėš –  Brazilijoje yra normalu išsitraukti ginklą vidury gatvės. Mane nustebino namai su didelėmis tvoromis, jos siekia apie pusę namo aukščio. Jei paliesi tokią tvorą, nukrės elektra. Pati savo kailiu įsitikinau, kodėl brazilai taip stipriai saugo savo turtą, – mano pačios namai buvo apiplėšti, plėšikai pavogė viską, ką mes turėjome, nors kiekvienas normalus daugiabutis turi po tris apsaugininkus: du – gatvėje, o vienas – viduje. Brazilijoje aš netgi neturėjau rakto nuo buto, nes šalia namo visada stovėjo žmogus, kuris mane pažinojo ir įleisdavo.

– Ar teko lankytis Brazilijos lūšnynuose?

– Pačiuose lūšnynuose aš nebuvau. Gyvenau San Paule, turinčiame apie 11 mln. gyventojų, o rajonų ten yra įvairiausių: gali atsidurti pačiame turtingiausiame rajone, bet tik pereik gatvę – ir tu jau lūšnynuose. Tuose prastuose rajonuose – namas prie namo, jie laiko vandens rezervuarus ant stogų, dažniausiai neturi elektros, matai, kaip skurdžiai apsirengę žmonės. Dažniausiai tokie rajonai būna labai arti greitkelio, o vaikai nesaugiai žaidžia šalia jo. Pamenu, ėjau pas siuvėją. Ji gyvena ne lūšnynuose, bet prastame rajone. Jos name pasitiko nešvara, kambariai – apie 2 kv. m dydžio, juose telpa tik lova ir stalas.

– Kuo skiriasi bendravimu ir charakteriu amerikiečiai, portugalai, brazilai ir lietuviai?

– Brazilai ir portugalai, tiek vyrai, tiek moterys, mėgsta pabučiuoti į skruostuką: einant miegoti, pasisveikinant ar atsisveikinant. Taip elgiasi ne tik šeimos nariai, bet ir draugai ar šiaip pažįstami žmonės. Kai ėjau į interviu Brazilijoje, tai pirmiausia man pabučiavo į skruostą. Amerikiečiai elgiasi šiek tiek oficialiau – jie visada pasisveikindami paduoda ranką, o jei susitinka geri draugai, tai jie apsikabina.

– Ar yra tikimybė, kad vieną dieną grįšite į Lietuvą visam laikui gyventi ir dirbti?

– Atvirai pasakysiu – nežinau. Nuo šiol gyvensiu Romoje – mano vaikinas, brazilas, pusei metų laimėjo stipendiją studijuoti Italijoje, ten mes tikrai gyvensime dvejus metus. Mano vaikinas yra statybų inžinierius, todėl manau, kad jam Lietuvoje būtų labai sunku susirasti darbą, nes jo specializacija yra labai aukšti pastatai. Mes vis pagalvojame, kad galbūt kada nors persikelsime į Lietuvą, bet dabar neturiu didelių planų.