Santuokų rūmuose – pertrauka. Raudonu kilimu dengti ąžuoliniai laiptai ilsisi nuo moteriškų aukštakulnių, muzikantai – nuo Felixo Mendelssohno-Bartholdy "Vestuvių maršo". "Eime vidun", – pamojusi ranka viena Civilinės metrikacijos biuro darbuotojų leido suprasti, kad salė, kurioje vyksta santuokų ceremonijos, nėra tuščia.

Pasipuošęs tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais, įprastoje vietoje stovėjo miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Priešais jį – Žiežmariuose gyvenantys kauniečiai Odeta ir Raimondas Grincevičiai. Amžiną meilę vienas kitam jiedu prisiekė dar prieš dvidešimt metų. "Kodėl jie vėl čia? Tai pirmoji mano sutuokta pora, – šyptelėjo K.Ignatavičius, minintis darbo Kauno rotušėje jubiliejų. – Kiek jų sutuokiau per dvidešimt metų? 45 tūkstančius..."

Dėkodami už neprisvilusį blyną ir išsipildžiusį linkėjimą sulaukti gausios šeimos, porcelianines vestuves minintys sutuoktiniai miesto ceremonimeistrui įteikė ajerais gardintos piršlio duonos. Jubiliatas į šventę taip pat atėjo ne tuščiomis – pirmai savo sutuoktai porai padovanojo knygą "Šeima žmogaus gyvenime", dainų rinkinį apie laikinąją sostinę, Kauno miesto simfoninio orkestro kompaktinę plokštelę ir naują santuokos liudijimą.

"Dienos, kai žengėme į šią salę, niekuomet nepamiršime. Paskui mus išsirikiavo dvylikos porų pulkas. Dvi savaites pliaupusį lietų tądien pakeitė saulė, – R.Grincevičiaus veidas nušvito. – Šventėme tris dienas su šešiomis dešimtimis svečių. Buvo didelės, gražios lietuviškos vestuvės."

Sutuoktiniai neslėpė sentimentų vietai, kurioje susituokė būdami 23-ejų, todėl paklausti, ar čia atvyks švęsti sidabrinių vestuvių, šios galimybės neatmetė. "Visko gali būti", – švelniai apkabinęs žmoną šyptelėjo R.Grincevičius.