Kauno menininkų namuose pristatyta penkiolika tapybos darbų – tai aštuoniolikamečio Viliaus Muižininko kelerių metų triūsas ir kūryba, džiaugsmas ir didžiulės pastangos, įkvėpimas ir terapija.

Vilius – ne paprastas dailininkas. Savo paveikslus  „Vėjas“, „Klevo liepsna“, „Močiutės sodas“ ar „Šlapdriba“ jis tapė ne stovėdamas prie molberto.

Vilius piešia gulėdamas. V.Mui­žininkui nuo kūdikystės pripažinta sunki cerebrinio paralyžiaus forma. Tai, kad Vilius sugeba paimti į rankas teptuką ir panardinti jį į dažus, – stebuklas ir didžiulių, sveikiesiems sunkiai suvokiamų pastangų rezultatas. Stebuklu reikia vadinti ir jo darbus, parengtus jau antrajai personalinei parodai. Pirmoji V.Muižininko paroda „Skaudančio pasaulio šviesa“ Kauno menininkų namuose surengta 2000-aisiais.

„Vilius piešia taip, kaip mato, jaučia ir įsivaizduoja jį supančią aplinką“, – sako Aldona Muižininkienė, Viliaus mama. „Nors berniuko rankos silpnos, nepaklusnios, jis įstengia priversti teptuką slysti popieriaus paviršiumi“, – kalba V.Muižininko dailės mokytoja Rima Sabalienė. Pedagogė prilaiko Viliaus ranką už riešo, kad tapybos procesas būtų saugus.

Savo parodos atidaryme Vilius sėdėjo vežimėlyje išdidus ir labai susijaudinęs, o žmonės ėjo paspausti jam rankos ir ištarti: „Šaunuolis, ačiū.“  Paroda „Pro Viliaus langą“ atskleidžia jaunojo menininko pasaulį – su jo spalvomis ir šešėliais, su aiškiai išreikštomis nuotaikomis ir asociacijomis. Šis pasaulis pilnas nuostabos ir atradimo džiaugsmo, kuriais parodos autorius pasirengęs dosniai dalytis su kitais.