Profesoriaus Thomaso Badeno komanda neatliko naujų smegenų skenavimų. Jie ištyrė esamus genetinius duomenis ir tyrimus su gyvūnais, pavyzdžiui, žuvimis ir nėgėmis. Rezultatai buvo stulbinantys: mūsų tinklainė ir „trečioji akis“ išsivystė iš vieno bendro organo, nors dar nuo senovės graikų laikų buvo manoma, kad jos atsirado atskirai.
Prieš pusę milijardo metų bestuburiai žmogaus protėviai rausdavosi po žeme ir filtruodavo vandenį, todėl prarado šonines akis, tačiau išsaugojo centrinį organą, skirtą šviesai suvokti, paros laikui nustatyti ir orientacijai erdvėje.
„Reikia žinoti, koks paros metas arba kur yra viršus ir apačia, jei esi giliame vandenyje. Tai niekur nedingsta. Manome, kad būtent tada praradome originalias šonines akis, bet išsaugojome originalią centrinę akį, nes tam ji ir skirta“, – pasakojo Badenas komentare „BBC Science Focus“.
Remdamasis šiuo atradimu, tyrimo vadovas priėjo prie stebinančios evoliucinės išvados apie regos sistemos vystymąsi.
„Taigi tinklainė atsirado anksčiau už akį, jei tai turi prasmę“, – pridūrė mokslininkas.
Šiandien šio organo liekana žmogaus kaukolėje jau nebegali tiesiogiai suvokti šviesos. Tačiau ją sudaro specialios ląstelės – pinealocitai, ir ji toliau gauna informaciją apie dieną ir naktį iš mūsų šiuolaikinių akių.
Kankorėžinė liauka naudoja šią informaciją hormonui melatoninui gaminti, kuris signalizuoja organizmui, kad metas ilsėtis, ir sinchronizuoja 24 valandų cirkadinį ritmą. Be miego reguliavimo, šis procesas daro įtaką imuninei sistemai, reprodukcinei funkcijai, nuotaikai ir kūno temperatūros kontrolei.
Kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, Naujosios Zelandijos tuatarų, ši trečioji akis vis dar yra matoma. Ji netgi turi savo lęšiuką ir tinklainę, kad aptiktų šviesą iš dangaus. Tačiau mokslininkai pažymi, kad visos kalbos apie tai, jog ši akis atsakinga už intuiciją, telepatiją ar magiškus gebėjimus, yra tik mitas, neturintis jokių mokslinių įrodymų.
Naujausi komentarai