Seklumoje – be įgulos

Išaušus 1921 metų sausio 31 dienos rytui, Šiaurės Karolinos (JAV) pakrančių apsaugos pareigūnai išvydo didžiulį medinį burlaivį įstrigusį smėlio seklumoje ties Hateraso kyšuliu. Nei laive, nei aplink jį nerasta nė vienos gyvos būtybės, išskyrus kelias gailiai kniaukiančias kates.

Plokščiame laivagalyje iš tolo krito į akis užrašas CARROLL A. DEERING. Po juo kitas, trumpesnis – BATH. Šie užrašai padėjo iš karto nustatyti netiktai pakrantėje įstrigusio laivo tapatybę ir jos savininkus.

Meino valstijos nedidelis Bato miestelis prie Kenebeko upės nuo XVII amžiaus garsėjo laivų statyklomis. Čia buvo statomi komerciniai burlaiviai, kuriuos praminė „darbiniais atkliukais“. Tai buvo dideli penkių ar šešių stiebų burlaiviai, pritaikyti gabenti įvairiausius krovinius.

Penkių stiebų burlaivį, paslaptingai atsidūrusį pakrantės smėlyje, 1919 metais pastatė Dž. Diringas ir pavadino ją sūnaus Karolio garbei „Carroll A. Deering“. Tai buvo 78 metrų ilgio škuna, kurios burės buvo keliamos gafelinėse rėjose. Bendras burių plotas viršijo 5000 kvadratinių metrų. Kai jas iškeldavo 32 metrų aukščio stiebuose, laivas, genamas palankų vėjų, skuosdavo 16 mazgų (30 km/val.) greičiu.

Nesudėtinga burių įranga leido penkių stiebų burlaivyje apsieiti be didelės įgulos. Ją paprastai sudarydavo ne daugiau kaip 11 žmonių. Visi šaltiniai mini, kad kapitono kajutė buvo įrengta labai prabangiai. Nedidelė garo mašina gamino elektrą, tiekė šilumą kajutei ir šalia jos esančiam vonios kambariui. Visi paprasti jūreiviai gyveno viename kubrike, kuris nebuvo taip ištaigingai įrengtas.

Vieni nemalonumai

Į lemtingąjį reisą „Carroll A. Deering“ išplaukė iš Norfolko 1920 metų rugpjūčio 22 dieną su akmens anglies kroviniu, kurį reikėjo nugabenti į Rio de Žaneirą. Laivui vadovavo kapitonas Viljamas Merittas, pirmuoju padėjėju jis pasirinko savo sūnų Sivalą. Iš 9 įgulos narių, didžioji dalis buvo danai.

Iki šiol sklando gandas, kad kapitonas esą nepasitikėjo savo įgula ir net nenorėjęs su ja plaukti į reisą. Neaišku ar tai susiję su tuo, bet netrukus kapitonas V.Merittas pareiškė rimtai susirgęs ir kartu su sūnumi paliko laivą viename Delavero valstijos uoste.

Laivo savininkui teko skubiai ieškoti pamainos laivą palikusiems vadovams. Spaudžiant laikui buvo pasamdytas jau pensijoje esantis 66 metų kapitonas Vilis Vormelis, o jo pirmuoju padėjėju ne pačios geriausios reputacijos šturmanas Čarlzas Maklellanas.

Grįždamas į JAV, „Carroll A. Deering“ trumpam sustojo Barbadoso saloje. Kai kurių šaltinių duomenimis čia tarp kapitono ir jo padėjėjo įvyko konfliktas. Padėjėjas net grasino užmušti kapitoną. Vėliau jis kartu su komanda kelias dienas girtuokliavo uosto smuklėse. Už sukeltas muštynes Č.Maklellanas pateko į daboklę, tačiau kapitonas V.Vormelis jį išvadavo.

1921 metų sausio 9 dieną „Carroll A. Deering“ paliko Barbadosą.

Paskutinis reisas

Sausio 29 dieną netoli Lukauto kyšulio sargybą einanti plaukiojančio švyturio komanda išvydo pro šalį plaukiantį burlaivį „Carroll A. Deering“. Vėliau švyturio kapitonas Tomas Džekobsonas pasakojo, kad iš praplaukiančio laivo per ruporą į jį kreipėsi aukštas rusvaplaukis vyriškis. Jis pranešė, kad škuna per audrą prarado inkarus ir prašė šią žinią perduoti škunos savininkui. T.Džekobsonui nepavyko įgyvendinti šio prašymo, nes buvo sugedusi radijo stotis.

Kai vyko tyrimas, plaukiojančio švyturio kapitonas pasidalijo kai kuriomis jo nuomone keistomis aplinkybėmis. Pirmiausia jį nustebino tai, kad visa škunos įgula buvo susirinkusi škancuose, kur turi teisę būti tik kapitonas ir jo padėjėjai. Keista jam pasirodė ir tai, kad su juo kalbėjo eilinis jūreivis, o ne kuris iš laivo karininkų.

Nuo to laiko iki pat katastrofos finalo niekas daugiau nematė škunos „Carroll A. Deering“ .

Nėra patikimų versijų

Į Hateraso kyšulio seklumos smėlį škuna „Carroll A. Deering“ įsirėžė plaukdama pakeltomis burėmis visuose penkiuose stiebuose. Dėl jūroje siautėjusios audros, gelbėtojai tik vasario 4 dieną pateko į bangų atplukdytą škuną. Užlipo vadinamuoju štormtrapu – virvinėmis kopėčiomis, kurios kažkodėl buvo nuleistos už borto.

Laive nebuvo nei vieno žmogaus, net jų asmeninių daiktų. Tik kapitono kajutėje rastos trys poros vyriškų batų. Gelbėtojai laive pasigedo gelbėjimosi valčių, bet kokių dokumentų, navigacinių prietaisų ir inkarų.

JAV prekybos ministro Herberto Huverio įsakymu buvo atliktas škunos „Carroll A. Deering“ katastrofos aplinkybių tyrimas. Jis buvo baigtas 1922 metų gale taip ir nepaskelbus kokios nors oficialios išvados. Todėl atsirado įvairiausių versijų, aiškinančių kas galėjo atsitikti laivui ir jo įgulai.

Buvo spėliojama, kad laive įvyko maištas, nukreiptas prieš kapitoną V.Vormelį. Juk buvo žinoma apie jo konfliktą su savo padėjėju, apie nedrausmingą įgulą. Per audrą nukentėjęs burlaivis tapo nevaldoma, tad maištininkai jį paliko sėdę į gelbėjimosi valtis.

Sausio 27-28 dienomis prie Šiaurės Karolinos krantų vėjo gūsiai neretai siekė beveik 140 kilometrų per valandą greitį. Jie nešė laivą kranto link. Gal būt panikos apimta įgula bandė pasiekti krantą su valtimi ir žuvo?

Pati netikėčiausia versija: laivą užgrobė Sovietų Sąjungai simpatizuojantys Amerikos komunistai arba patys sovietai. Tokiai versijai atsirasti, matyt, įtakos turėjo tuo metu JAV prasidedanti „raudonojo pavojaus“ (Red Scare) teorija.

Kurį laiką gyvavo ir piratų, užgrobusių laivą ir išžudžiusių visą įgulą, versija. Juolab, kad maždaug tuo pačiu metu neaiškiomis aplinkybėmis dingo britų tanklaivis „Ottawa“, italų garlaivis „Monte San Michelle“, amerikiečių transporto laivas „Hewitt“.

Deja, nei viena iš šių versijų nebuvo patikimai įrodyta. Matyt, tenka sutikti su knygos „The Mystery of the Carroll A. Deering“ autoriumi Bland Simpson, kad ši jūros paslaptis tęsiasi iki šių dienų.