Neginčijami tik du faktai

Netrukus sukaks 62 metai, kai 1957 m. gruodžio 22 dieną Šiaurės jūroje įvyko ši katastrofa. Ją iki šiol ją gaubia paslapties šydas.

Remiantis liudytojų parodymais buvo nustatytos tik dvi laivo žūties aplinkybės. Laivo priekis taip staigiai ir stipriai paniro, kad jo laivagalis su besisukančiais sraigtais iškilo virš jūros tarsi koks bokštas. „Narva“ pradėjo skęsti beveik iškart po to, kai priplaukė norvegų keltas „Leda“, kursavęs tarp Bergeno Norvegijoje ir Niukaslo Anglijoje.

Tik tie du faktai buvo neginčijami oficialiame jūrų teismo pranešime apie škotų krovininio laivo „Narva“ žūties aplinkybes ir priežastis. Visa kita ataskaitoje pateikta informacija tapo prielaida apmąstymams ir fantastinėms spėlionėms, kurios tęsiasi iki šiol. Bet pirmiausia siūlome susipažinti su paties laivo „Narva“ istorija.

Ėjo per rankas

Laivas buvo pastatytas 1943 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Švedijoje. Tada jis vadinosi „Aletta Noot“, buvo registruotas Duisburgo uoste ir priklausė vienam vokiečiui.

Laivas buvo pavadintas vokiečių verslininkės Alettos Noot (1742–1816) garbei. Po ankstyvos vyro mirties ji ne vieną dešimtmetį savarankiškai valdė didelę transporto ir prekybos firmą Duisburge. Ko gero, Švedijoje statytą laivą įsigijo koks nors A. Noot palikuonis, kurių ji turėjo gana daug. Galbūt todėl ir buvo pavadintas jos vardu. Beje, ir šiandien Duisburge veikia jos vardu pavadinta bendrojo lavinimo mokykla.

Karo metais „Aletta Noot“ veikiausiai plaukiojo tik Vokietijos pakrantėmis, gabendama civilinius ir karinius krovinius. 1945 m. gegužę laivas buvo sąjungininkų sulaikytas Flensburge ir perduotas britų Karo transporto ministerijai.

Jo registracijos uostu tapo Londonas, o laivas pervadintas į „Empire Confederation“. Su šiuo pavadinimu laivas plaukiojo iki 1947 m. Vėliau jis tapo Škotijos laivybos kompanijos nuosavybe ir buvo pavadintas „Narva“.

Nuolat keičiantis savininkams, prastėjo laivo techninė būklė. Remonto terminai buvo nuolat atidėliojami, o eksploatavimo priežiūra toli gražu nebuvo tinkamo lygio. Galiausiai laivas pasiekė apgailėtiną būklę, tačiau vis dar plaukiojo ir net turėjo „Lloyd's Register“ klasę.

Gelbėtojas: į katastrofos vietą atvykęs, bet nieko neišgelbėjęs norvegų laivas „Leda“. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Tragiška gruodžio naktis

Paskutiniuoju reisu „Narva“ plaukė iš Švedijos į Škotiją. Laivas buvo pakrautas lentomis ir medienos plaušais, skirtais chemijos pramonei. Iš viso laivo triumuose buvo trys tūkstančiai tonų krovinio.

1957 m. gruodžio 22 d., „Narva“, plaukdama per Šiaurės jūrą, sulaukė avarinio signalo, perduoto iš anglų krovininio laivo „Bosworth“. Škotų laivo kapitonas Reginaldas Parrishas atsiliepė į signalą ir įsakė pakeisti kursą. Netrukus „Bosworth“ pranešė, kad pagalbos nebereikia, nes avarija likviduota savo jėgomis.

Dabar jau niekas nepasakys, kas tuo metu atsitiko škotų krovininiame laive „Narva“. Gruodžio 22-osios naktį norvegų lainerio „Leda“ įgula Šiaurės jūroje pamatė šviesos signalą, sklindantį nuo kažkokio laivo stiebo viršūnės, jūreivių terminologijoje vadinamo klotiku. „Ledos“ kapitonas, negalėdamas signalo išskaityti, paprašė jį pakartoti. Į pakartotinius prašymus laivas neatsakė.

Po kelių minučių „Ledos“ radijo stotis sugavo SOS signalą, kurį perdavė „Narva“. Tai ji, esanti matomumo atstumu, siuntė šviesos signalą, kurio, matyt, dėl jūrą dengusių debesų ir smarkaus bangavimo nesugebėjo suprasti „Leda“.

Pagaliau supratęs, kad  jo pagalbos prašo netoli esanti „Narva“, 134 m. ilgio keltas-laineris „Leda“ sustojo ir nuleido gelbėjimo katerį. Siekiant sumažinti jūros bangavimą, iš norvegų laivo ant vandens buvo pumpuojama nafta. Gelbėjimo kateris prisiartino prie „Narvos“ ir siūlė laivagalyje susispietusiai įgulai šokti į vandenį. Neaišku kodėl, bet įvairiatautė škotų laivo įgula neišdrįso to padaryti, nors kateris plaukiojo čia pat.

Netrukus laivo priekis staiga paniro, o iš vandens išniro vairagalis su besisukančiu sraigtu. Pasigirdo stiprus garsas panašus į sprogimą. Po to laivas staigiai dingo po vandeniu su visais 28 įgulos nariais.

Tebėra paslaptis

Buvo akivaizdu, kad laivas nuskendo dėl to, kad į jo priekyje esantį triumą pateko didelis kiekis vandens. Tačiau nei ekspertai, nei teismas negalėjo nustatyti kokiu būdu vanduo pateko į šį triumą.

Teismui taip pat buvo neaišku, kodėl nebuvo pasinaudota laive turima gelbėjimo įranga, kodėl „Narvos“ įgula nenaudojo pripučiamų gelbėjimo priemonių. Pagaliau, kodėl nebuvo išgelbėtas nė vienas „Narvos“ įgulos narys, nors iš norvegų laivo „Leda“ atsiųstas kateris sukiojosi aplinkui, kol „Narva“ nuskendo.

Paryčiais į katastrofos vietą atskrido Norvegijos karinių oro pajėgų lėktuvas-amfibija. Jis vandens paviršiuje nerado nė vieno gyvo ar mirusio jūreivio, o tik nuo denio nuplautą krovinį ir apverstą valtį.

Viena iš galimų škotų laivo žūties priežasčių ekspertai įžvelgia aplinkybę, kad „Narva“, skubėdama į pagalbą anglų laivui „Bosworth“, padidino greitį iki ribos, nors tuo metu dėl artėjančios audros jau buvo sukilusios didelės bangos. Tada į triumus, kuriuose buvo sukrauti medžių plaušai, galėjo patekti vanduo.

Ar laivo „Narva“ korpusas buvo suplėšytas nuo vandens išsipūtusių medžio plaušų ryšulių, ar žuvo eidamas į pagalbą kitam laivui, tai tebėra paslaptis.