Sukilėlių desantas prie Juodkrantės

Per Baltijos jūrą į Lietuvą buvo gabenami ginklai sukilėlių karo vadui Zigmantui Sierakauskui.

Jūrinės ekspedicijos planas

1863 m. sausį Rusijos imperijoje prasidėjo lenkų ir lietuvių sukilimas. Kilo idėja visą amuniciją sukilėliams gabenti jūros keliu.

Baltijos jūroje Rusija turėjo stiprų laivyną, bet buvo nutarta rizikuoti. Tikėtasi, kad sukilėlių būriai, kuriems vadovavo Z. Sierakauskas, užims Baltijos pakrantę Žemaitijoje ir ten bus galima įkurti ginklų priėmimo bazę.

Ekspedicijai pradėta ruoštis Londone. Iš privačių firmų pirkta amunicija: 3 patrankos, tūkstantis šautuvų ir 100 tūkst. šovinių, 750 kardų, 200 iečių, 50 centnerių parako, keli šimtai komplektų karinės aprangos, kuprinės ir net lauko spaustuvė.

Nemažai savanorių pareiškė norą ne tik lydėti krovinį į Lietuvos pajūrį, bet ir prisijungti prie kovojančių sukilėlių. Savanoriais užsirašė 111 lenkų, 22 prancūzai, 16 italų, trys anglai, trys vokiečiai, du rusai, belgas ir šveicaras. Iš viso – 170 žmonių.

Būrys nebuvo labai rimta jėga, lyginant su carinės Rusijos armija, tačiau turėjo parodyti pasauliui, kad buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje nacionalinio išsivadavimo sukilimas plečiasi ir jį remia kitos tautos.

Optimistinius sukilėlių planus prie dabartinės Lietuvos krantų sužlugdė netikėtai subjuręs oras.

Romantiškas kondotjeras

Emigracijoje veikianti sukilėlių vadovybė jūrinės ekspedicijos organizatoriumi ir  vadu paskyrė Londone atsiradusį pulkininką Teofilį Lapinskį (1827–1886). Jis buvo vienas iš daugelio lenkų patriotų, kurie, kovodami už šalies nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo ir kitų tautų nacionaliniuose sukilimuose.

Jaunystėje T.Lapinskis tarnavo Austrijos armijoje artilerijos karininku. 1848 m. įstojo į lenkų Nacionalinę gvardiją gimtojoje Vakarų Galicijoje. Vėliau dalyvavo Vengrijos revoliucijoje.

1849 m. spalį kartu su lenkų būriu, kovojusiu Vengrijoje, T. Lapinskis išvyko į Osmanų imperiją. Krymo kare tarnavo pašos Omero armijoje, dalyvavo susirėmimuose su rusų kariuomene.

Karui pasibaigus, nuvyko į Kaukazą ir dvejus metus vadovavo lenkų savanorių korpusui, kuris padėjo čerkesams kovoti su rusais. Ten jis buvo žinomas kaip pulkininkas Taffik bėjus. Į Europą grįžo gaubiamas romantiškos didvyrio ir nuotykių ieškotojo aureolės. Daugelis jį laikė tikru kondotjeru – karinių samdinių būrio vadu.

Tikriausiai ne atsitiktinai tokios spalvingos biografijos žmogui lenkų emigracijos vadovai patikėjo jūrinę ekspediciją, kurios tikslas buvo aprūpinti sukilėlius ginklais, amunicija ir savanoriais.

Vadas: ginklų ir savanorių perkėlimo ekspediciją organizavo pulkininkas T. Lapinskis.

Netikėta išdavystė

1863 m. kovą lenkų emigrantai už 1300 svarų Anglijoje išsinuomojo 54 m ilgio geležinio korpuso škuną „Ward Jackson“. Tai buvo maždaug 200 tonų talpos dviejų denių laivas, aprūpintas ne tik burėmis, bet ir dviejų cilindrų garo varikliu. Kapitonu buvo pasamdytas anglas Robertas Weatherley.

Kovo 22 d. „Ward Jackson“ bandė išplaukti jūron. Įsikišus rusų diplomatams, kuriuos buvo pasiekęs gandas apie ekspedicijos tikslą, laivą sulaikė prie Londono muitinės krantinės. Po kruopštaus krovinių patikrinimo muitininkai uždraudė laivui išplaukti iš uosto. Pasinaudojęs saugotojų aplaidumu, sukilėlių laivas sugebėjo pasprukti iš uosto, išsigabendamas kartu ir muitinės sargybinius. Prie Temzės žiočių jie buvo išlaipinti į krantą. Ten pat į laivą buvo priimti iš Londono traukiniu atvykę savanoriai.

Po trijų dienų laivas atplaukė į Švedijos uostą Helsingborgą. Ten T.Lapinskis sužinojo, kad rytiniuose Baltijos uostuose jau išplaukė ledai ir rusų karo laivams atsivėrė išėjimas į jūrą. Įvertinęs situaciją, jis nusprendė palei pietinius Švedijos krantus prasmukti iki Elando salos, o tada, sulaukęs tinkamo momento, dar vienu šuoliu pasiekti Žemaitijos krantus.

Nespėjus išnykti iš akiračio Helsingborgo bažnyčių bokštams, gudrus, bet bailus anglų kapitonas netikėtai pareiškė, kad laive nebeliko geriamojo vandens ir todėl būtina užsukti į Kopenhagą. Atplaukus į Danijos sostinę, kapitonas ir jo nusamdyta įgula, bijodami galimo susidūrimo su Rusijos kariniu laivynu, pabėgo.

Karinė gudrybė

„Ward Jackson“ per pastaruosius mėnesius taip „apsišvietė“, kad toliau plaukti šiuo laivu būtų  buvę tolygu savižudybei. Rusų kariniai laivai jį sunaikintų dar nepasiekus Žemaitijos krantų. Tada T.Lapinskis nutarė griebtis karinės gudrybės.

Už likusius pinigus Kopenhagoje jis išsinuomojo tris danų laivus – „Fulton“, „Christina Lorenza“ ir „Emilia“. 1863 m. birželio 4 d. prasidėjo klastinga parodomoji operacija. Į Kopenhagos uosto reidą atplaukė ir ten nuleido inkarus laivai „Fulton“ ir „Christina Lorenza“. Nuo pat ryto prasidėjo žmonių perkėlimas valtimis iš vieno laivo į kitą. Tai buvo daroma demonstratyviai, norint patraukti krante susirinkusių žioplių, tarp kurių tikriausiai buvo ir rusų šnipų, dėmesį.

Vakare abu laivai išsiskyrė. „Fulton“ nuplaukė į Malmę, o „Christina Lorenza“, iškėlusi bures, pasuko į šiaurę. Kiekvienas, kuris stebėjo burlaivį, galėjo pamanyti, kad jis plaukia į Šiaurės jūrą ir grįžta Anglijon.

Jau sutemus prie vienos salos visas būrys žmonių ir ginklai iš jo buvo perkelti į čia laukiančią škuną „Emilia“. Kuklus, nepatraukiantis didesnio dėmesio burlaivis aplenkė Švedijos krantus ir įplaukė į Baltiją. Jis sėkmingai prasilenkė su keliais rusų karo laivais ir po savaitės atsidūrė beveik prie pat tikslo.

Škunos „Emilia“ tragedija

Kaip toliau klostėsi įvykiai atsiminimų knygoje „Sukilėlių jūrinė ekspedicija į Lietuvą“ (pirmas leidimas 1879 m.) papasakojo pats T. Lapinskis.

Birželio 11-osios popietę „Emilia“ atsidūrė maždaug už dviejų mylių nuo kranto prieš Juodkrantę (tada Schwarzort) ir čia nuleido inkarą.

„Kadangi ilgas mūsų stovėjimas toje vietoje, kur laivai niekada neišmeta inkaro, galėjo sukelti pusiasalio gyventojų pavojingą smalsumą, pasiunčiau puskarininkį Malinovskį su dviem jūreiviais į krantą, įsakydamas, kad vieną paliktų valčiai saugoti, o su kitu nueitų į miestelį ir nupirktų statinę alaus. Jeigu paklaus, kodėl čia stovi škuna, o paklaus būtinai, atsakyti, kad škuna remontuoja rumpelį, o pati „Emilia“ yra anglų laivas, plaukiantis į Mėmelį grūdų“, – rašė T. Lapinskis.

Pagal planą dvi laive esančios valtys turėjo ginklus ir savanorius perkelti į krantą per tris kartus. Pirmasis desantas turėjo suimti žandarą, sugadinti telegrafą, rekvizuoti juodkrantiškių valtis ir jomis visą amuniciją perplukdyti per Kuršių marias. Persikėlę per marias, sukilėliai planavo rekvizuoti vietinių gyventojų arklius su vežimais ir pakrovę į juos ginkluotę kirsti Prūsijos ir  Rusijos sieną, už kurios turėtų laukti Z. Sierakausko kariuomenė.

Optimistinius planus sužlugdė netikėtai subjuręs oras. Sutemus į vandenį nuleistos dvi valtys su ginklų kroviniu ir savanoriais buvo priverstos kapstytis prieš vėją. Nepaisant irkluotojų pastangų, vis stiprėjantis vėjas abi valtis nešė tolyn į jūrą.

Bangos užliedinėjo valtis. T.Lapinskis liepė vandenį semti gertuvėmis. Tai menkai tepadėjo. Savanoriai nežinojo, kaip elgtis tokiomis sąlygomis. Didžiąją valtį, kurioje buvo 36 savanoriai, apvertė didžiulė banga. T.Lapinskiui, išplaukusiam su mažesne valtimi, pavyko išgelbėti 12 žmonių. Nuskendo 24 savanoriai – 16 svetimtaučių ir 8 lenkai.

Smarkus pietvakarių vėjas sukilėlių laivą „Emilia“ nubloškė iki Palangos, kurioje buvo dislokuota rusų kariuomenės įgula. T.Lapinskis nutarė palikti pavojingus vandenis. Po kelių dienų „Emilia“ pasiekė švedų Gotlando salą. Čia sukilėliai buvo nuginkluoti ir švedų karo laivu išgabenti į Angliją, kur T.Lapinskio būrį išformavo.

Rusų revoliucionierius anarchistas Michailas Bakuninas, prisidėjęs prie sukilėlių jūrinės ekspedicijos, vėliau rašė, kad ji buvo gerai apgalvota, tačiau neįtikėtinai blogai padaryta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių