„Kaunas 2022“ biuro langai, tikriausiai, yra labiausiai išbučiuotas stiklas visoje Europoje“, – juokiasi gatvės fotografu save įvardijantis menininkas Remis Ščerbauskas. Anot jo, įgyvendinti unikalų projektą lengva nebuvo – viską apsunkino ne tik pandemija, bet ir tai, kad kartais praeiviai pristigdavo drąsos. Visgi daugybės žmonių dėka, projektas pavyko, o jo rezultatą šiandien galima išvysti ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ar net Izraelyje. Apie fotografiją, bučinių projektą ir Kauną – pokalbyje su R. Ščerbausku.

– Remi, kaip ir kodėl pradėjote fotografuoti, kodėl pasirinkote fotografo kelią?

– Fotografija pas mane atkeliavo per vinilinių plokštelių, muzikos diskų, katalogų viršelius. Sykį vartydamas iš JAV atsiųstą knygą susipažinau su gatvės fotografija. Tada dar gerai nesupratau šio žanro, tačiau mane patraukė tai, kad nuotraukos buvo nesurežisuotos, momentai – natūralūs ir tikri, be pozavimo. Laikui bėgant, gatvės fotografijos žanro idėja vis sugrįždavo  – galvojau, kaip pagauti subjektą jam nepozuojant.

Tiesa, pradžioje fotografavau portretus, norėjau suprasti žmogų, kurti su juo santykį, nes tai portretinėje fotografijoje labai svarbu. Čia reikia pralaužti barjerą tarp fotografo ir fotografuojamo žmogaus, nesusvetimėti, jausti empatiją. Tai – savotiškas pasitikėjimas, kuriam reikia apšilimo bei priartėjimo.

Iš portretinės į gatvės fotografiją perėjau ieškodamas natūralumo. Gatvėje žmonės dažnai net nesuvokia, kad yra fotografuojami, todėl gali užfiksuoti ką nors nepakartojamo ir ypatingo. Tai atveria platesnes galimybes, nes fotografas yra nematomas.

Būdamas gatvės fotografu tampi savotišku situacijos režisieriumi – būtent fotografas nusprendžia, kada paspausti mygtuką. Tinkamas momentas taip lengvai neateina, tad tenka jo ieškoti.

– Lietuvoje ir Europoje vis plačiau sklinda jūsų Kaune įamžinti bučiniai. Ar galite plačiau papasakoti apie šį projektą? Kaip kilo jo idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?

– Pirmą kartą bučinių idėją išbandžiau viename Olandijoje vykusiame plenere. Rezultatas man labai patiko, tad ilgai nešiojausi šio projekto idėją. Kaunui tapus Europos kultūros sostine, projektą pasiūlau „Kaunas 2022“ komandai – pats esu kaunietis ir man pasirodė įdomu įtraukti žmones ne tik į meninį, bet ir socialinį vyksmą.

Bučinys – labai intymus gestas. Maniau, kad per trumpą laiką prikalbinti žmones jį padovanoti bus labai sunki užduotis. Ir neklydau. Prasidėjo COVID-19 pandemija, žmonės bijojo užsikrėsti, buvo momentų, kai fotografuoti tapo neįmanoma. Nors užtikrinome saugumą – valėme langą, naudojome dezinfekuojančius skysčius, o visa fotosesija vyko lauke, tačiau žmonėms tai vis tiek kėlė šiokią tokią baimę.  

Esu dėkingas savanoriams, padėjusiems projektą įgyvendinti. Jiems teko sunki užduotis pristatyti projektą praeiviams, patraukti jų dėmesį, prikalbinti žmones nusiųsti bučinį ir savo palinkėjimą Europai. Tai pareikalavo labai daug resursų.

R. Ščerbausko nuotr.

– Kokių reakcijų sulaukėte? Kaip vyko pats fotografavimo procesas?

– Didžioji dalis fotografijų darytos per „Kaunas 2022“ biuro, esančio Laisvės alėjoje, langus. Tai tikrai yra labiausiai nubučiuotas stiklas visoje Europoje!

Reakcijų buvo įvairių. Dalis žmonių numodavo rankomis, kiti sakydavo, kad neturi laiko. Užsieniečiai fotografuodavosi dažniau, jie tai priimdavo kaip savotišką žaidimą, o vietiniams ši idėja skambėjo įtartinai. Kartais galvodavau, kad teks tiesiog nuleisti rankas. Visgi tie, kurie nusifotografuoti išdrįsdavo, labai džiaugdavosi rezultatu, ragindavo ir kitus.

– Neseniai nusifotografavusiųjų jūsų projekte klausėme, kokiam žmogui, kultūriniam reiškiniui ar idėjai jie nusiųstų savo bučinį. Išgirdome įvairiausių atsakymų. Šį kartą labai įdomu sužinoti, kam bučinį nusiųstumėte jūs, projekto autorius?

– Manau, kad bučinys – intymumo, saugumo, pasitikėjimo simbolis, kuris negali būti padalintas bet kada. Aš savo bučinį nusiųsčiau tiems žmonėms, kurie padėjo įgyvendinti šią idėją – jų drąsa ir buvo pagrindinis projekto akcentas. Jie padovanojo emociją, kuri, visi suprantame, yra intymi, ja pasidalinti tikrai nelengva. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad barjeras būtų nugriautas. Tad fotosesijos dalyvių bučinius nusiųsčiau atgal, be jūsų projektas tikrai nebūtų įvykęs!

– Kaip suprantu, daugiausiai fotografuojate Kaune, jau daug metų įamžinate šį miestą, jo pokyčius. Per dešimtmetį, jūsų akimis – kaip ir kuo Kaunas, kauniečiai pasikeitė?

– Per dešimtmetį Kaunas pasidarė ne vieną „plastinę operaciją“ ar pavyko? Tegul atsako „chirurgai“. Aš prie naujo veido dar nepripratau.

Laikas atsisveikino ir su miesto personažais kuriuos visada sutikdavau fotografuodamas miesto centre. Nesitikėjau, kad per tokį trumpą dešimties metų laikotarpį daugelis užfiksuotų Kauno miesto gyvenimo akimirkų taps istorija ir egzistuos tik fotografijose.

– Europos Kultūros sostinės metai Kaune baigiasi – ko palinkėtumėte savo gimtajam miestui ir jo žmonėms?

– Norėčiau, kad Kaunas rastų jėgų plėstis, įsileistų naujas idėjas. Nors miestas, man atrodo, jau yra daug atviresnis, bet vis dar norėčiau jo labiau tarptautinio, su daugiau projektų ir erdvių menui pasireikšti. O gal tiesiog pasakysiu taip – norėčiau, kad Europos kultūros sostinės idėjos būtų ilgalaikės.