Daugiaplanis kūrėjas

Kaip pastebi dailėtyrininkė Lijana Natalevičienė, S.Ušinsko kūryba sutampa su svarbiais Lietuvos dailės etapais – tarpukario modernizmu ir prieškario tradicijos palaikymu XX a. antrojoje pusėje, itin nepalankiomis sovietinio ideologinio spaudimo sąlygomis.

„Kiekviename etape S.Ušinskas buvo kitoks nei kiti. Ketvirtąjį dešimtmetį, kai dauguma dailininkų stengėsi realizmą dailėje įsprausti į spontaniškus ekspresionistinės manieros rėmus, jis žavėjosi formos geometrizmu ir tvarka. Sudėtingu pirmuoju pokario dešimtmečiu, kai modernistai patyrė didžiausią spaudimą ir ne vienas pakluso naujiems reikalavimams, savo estetinėms pažiūroms realizuoti jis rado naują, mažiau reglamentuojamą sritį – meninį stiklą“, – mmcentras.lt rašo L.Natalevičienė.

Eksponatai: parodoje pristatomos ne tik pirmosios lietuviškojo lėlių teatro marionetės, bet ir S.Ušinsko sukurti jų brėžiniai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

S.Ušinskas ne vienoje srityje buvo pirmeivis: dailininkai jį laiko monumentaliosios lietuvių tapybos pradininku – lietuviškos vitražo mokyklos įkūrėju; kinematografininkai – pirmojo garsinio marionečių filmo autoriumi; lėlininkai jį vadina profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininku.

Įkvėpė Rytų tradicijos

Dėl išskirtinės veiklos lėlių teatro srityje 1933–1940 m. S.Ušinskas dar tituluojamas autorinio teatro ir dailininko teatro pirmeiviu.

Po 1925–1929 m. tapybos studijų Kauno meno mokykloje dailininkas išvyko į Paryžių. Ten susidomėjo lėlių teatro istorija, senovės kinų ir japonų lėlėmis. Garsios avangardinio meno kūrėjos Alexandros Exter idėjų įkvėptą S.Ušinską domino ne pasyvus iliustravimas, bet dinamiškos ir konstruktyvios formos teatras, žmogaus figūros ir daikto erdvėje problemos.

Jis turėjo išspręsti galybę techninių dalykų – priversti lėles judėti, suteikti joms išgyvenimų, išreikšti mimiką, surasti kiekvienai charakteringą išorę.

Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte.

„Vakarais eidavau į Luvro biblioteką rinkti medžiagos apie seną kinų, japonų marionečių teatrą. Svajojau apie panašų teatrą mūsų krašte; kūriau projektus, dariau eskizus, rausiausi jo technikoje... 1936 m. jis pradėjo egzistuoti. Vadinasi, lėlės irgi prasidėjo Paryžiuje“, – savo knygoje „Šventės mansardose“ S.Ušinską citavo žinomas eseistas Tomas Sakalauskas.

Užpatentuota technologija

1934 m. S.Ušinskas pradėjo gaminti marionetes, o 1936 m. Kaune įkūrė Marionečių teatrą.

Pirmą spektaklį su savo lėlėmis S.Ušinskas kūrė pagal rašytojo Antano Gustaičio pjesę „Silvestras Dūdelė“ (režisieriai Henrikas Kačinskas ir Vladas Fedotas Sipavičius, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, lėles gaminti padėjo Petras Svidras). Premjera Kaune įvyko 1936 m. gegužės 6 d. Ši data laikoma profesionalaus Lietuvos lėlių teatro įkūrimo diena ir kasmet minima kaip lėlininkų profesinė šventė.

1937 m. pusmetį gyvendamas JAV, kur atvyko režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko kvietimu, be kitų darbų, dailininkas domėjosi vietiniais marionečių teatrais, ten patentavo savo marionetes. Teorines ir praktines žinias S.Ušinskas sudėjo į apie 1936–1941 m. parašytą pirmąją lėlių teatrui skirtą knygą-vadovėlį apie marionečių ir kaukių gamybą „Lėlių ir maskių teatras“.

Spektaklio „Silvestras Dūdelė“ lėles menininkas įdarbino ir 1938 m. sukurtame pirmajame garsiniame lietuvių animaciniame marionečių filme „Storulio sapnas“. 1939 m. filmas buvo parodytas Niujorke, kur sulaukė teigiamų įvertinimų.

1940 m. gegužės 28 d. S.Ušinsko sukurta marionečių technologija užpatentuota JAV. Sulaukęs JAV animacinių filmų bendrovės „Dalcompany“ susidomėjimo ir siūlymo sukurti animacinį filmą pagal Hanso Christiano Anderseno pasaką „Lakštingala“, S.Ušinskas pradėjo darbą, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė įgyvendinti sumanymą.

Eksponatai: parodoje pristatomos ne tik pirmosios lietuviškojo lėlių teatro marionetės, bet ir S.Ušinsko sukurti jų brėžiniai. / Vyčio Šulinsko nuotr.

„Po karo S.Ušinskas prie lėlių negrįžo. 1958 m. Lietuvos televizijoje pastatytame animaciniame filme „Iš namų ir atgal“ panaudotos prieškario S.Ušinsko marionetės, tačiau dailininko pavardės titruose neliko: reikėjo formuoti mitą, kad nei lėlių teatro, nei animacijos buržuazinėje Lietuvoje nebuvo“, – rašo L.Natalevičienė.

2019 m. birželio 4 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo teikimu S.Ušinsko marionečių filmas „Storulio sapnas“ ir dailininko dukters Rasos Ušinskaitės šeimos archyve saugomi filme vaidinusių marionečių brėžiniai yra pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Kas? Paroda „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“.

Kur? Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.