– Ar mėgstate švęsti gimtadienius, ypač jubiliejus?

– Nuo vaikystės labai retai turėjau galimybę švęsti savo gimtadienį – jis yra tą pačią dieną su tėčiu, o po trijų dienų  gimusi mano sesuo. Žodžiu, mes visada trise švęsdavome grupinį gimtadienį. Ir, aišku, vadovaudavo tėtė, todėl kažkaip nuo vaikystės aš neįpratau švęsti savo gimimo dienos... O ir kiek dirbu teatre, beveik nebuvo nė vieno gimtadienio, kad būčiau teatre Kaune – mane vis kur nors išveža teatro gastrolių. Nors ir nesu iš tų žmonių, kurie švęstų gimtadienį. Kartais užeina noras, kaip kad buvo sulaukus 40 metų jubiliejaus, nes  supranti, kad tave vis vien sveikins. Bet tokios tradicijos, kad švęsčiau gimtadienį ar vardadienį, neturiu. Man tradicijos yra Kūčios ir Kalėdos.

– Koks didžiausias gimtadienio atsiminimas, kurį vis dar prisimenate?

– Tai tragikomiška situacija darželyje. Lankiau savaitinį darželį, bet su didžiausiu malonumu prisimenu tą laiką, ir kas žino, kaip tais laikais buvo, prisimins griliažinius tortus, kurie kainavo  siaubingai brangiai. Tėtė tuo metu dirbo taksistu, per mano šešerių metų gimtadienį vidury savaitės atvažiavo į darželį ir atvežė didžiulį griliažinį tortą, o ant jo – didžiulė geltona lelija. Visa grupė buvo apimta euforijos. O kai aš jį pamačiau, puoliau į ašaras. Bet ne iš laimės, o todėl, kad vienintelis dalykas, kurio nevalgau iki šiol, – griliažas. Niekada jis man nebuvo skanus. Tai buvo didžiulė tėtės dovana, jis tikrai dėl manęs siaubingai stengėsi, bet aš praverkiau visą gimtadienį, nes man tai buvo didelė tragedija. Ramino visos auklėtojos. Niekam nieko nesakiau, kodėl verkiu. Tėtė atvežė tortą ir išvažiavo, ir nematė, kas vyko po to – kad visi apsivalgę tuo tortu, o aš alkana... Vienintelis dalykas, ko paragavau, – kelis tos lelijos žiedlapius.

Visi kalba apie likimo pirštą, o man, praeinančiai pro lėlių teatrą, vidinis balsas nuolat sakydavo, kad aš čia būsiu, bet ne kaip žiūrovė.

Su griliažu ir vėliau buvo kuriozų. Esu trečios kategorijos virėja. Įgijau ją mokykloje, nes rajono mokykloje įgydavome specialybę – kas virėjos, kas siuvėjos, melžėjos, dažytojos ir t.t. Buvo klasės, vesdavo į gamybinius cechus, dirbau "Pilėnų" prekybos centre. Ten buvo ir konditerijos cechas, ir aš jame buvau ta, kurią statydavo malti griliažo, nes meistrė tiksliai žinojo, kad bus tiek, kiek padariau (juokiasi).

– Kaip patekote į Lėlių teatro pasaulį?

– Scenoje esu nuo antros klasės, nes vaikystėje lankiau moksleivių mergaičių chorą. Dainuodavau Dainų dainelės konkursuose. Tad profesionali scena mane nelabai jau ir gąsdino. Į teatrą aš atėjau 1995-ųjų balandį. Įveikiau dviejų turų konkursą. Iš pradžių mūsų buvo daugiau kaip penkiasdešimt,  antrą turą įveikėme penkiese – trys moterys ir du vyrai. Į teatrą priėmė dvi moteris ir vieną vyrą. Dabar iš jų esame likę tik dviese. Taigi teatre esu jau 22 sezoną. Visi kalba apie likimo pirštą, o man, praeinančiai pro lėlių teatrą, vidinis balsas nuolat sakydavo, kad aš čia būsiu, bet ne kaip žiūrovė. Į Lėlių teatrą nuo vaikystės mane vesdavo labai dažnai – taigi esu buvusi šio teatro žiūrovė.

– O vaikystėje nesiuvote lėlių?

– Teatro nežaidžiau, bet kadangi mano mama yra siuvėja-sukirpėja, esu užaugusi, galima sakyti, ant siuvimo stalo. Visokie skuduriukai ir kailiukai man nebuvo svetimas dalykas. Ir vienu metu respublikinėje vaikų siūtų žaislų parodoje laimėjau vieną iš prizinių vietų. Buvau pasiuvusi šuniuką iš kailio. Aš jų buvau prisiuvusi labai daug ir dovanodavau draugams. Mama turėjo daug dirbtinio kailio – visokių spalvų ir plauko ilgio. Tuo laiku minkštų žaislų tokio pasirinkimo kaip dabar nebuvo. Ir nors nevaidinau su lėlėmis, mane jos visada traukė. Minkšti žaisliukai ir lėlės mano rankose kažkodėl atgydavo.

– O ar turėjote lėlių valdymo praktikos, kai atėjote čia dirbti?

– Anksčiau lėlių teatre buvo būrelis – labai pavydėjau klasės draugei, kuri jį lankė. Kadangi dainavau iki pat mokyklos baigimo mokyklos choruose, ansambliuose, tiesiog neturėjau laisvo laiko. Vien choras atimdavo tris dienas per savaitę, neskaičiuojant dar bendrų repeticijų savaitgaliais, koncertų ir t.t.

Kai atėjau į teatrą, jame statė "Tigriuką Petriką". Iš tų trijų atrinktų kandidatų aš vienintelė galėjau pradėti dirbti teatre tą patį pavasarį. Atbėgau į naujo pastatymo trupę ir patyriau lengvą šoką, nes visi jau skaitė vaidmenis. Tačiau kadangi mokykloje buvau ragavusi scenos, sekėsi neblogai.

Su lėle įvyko kuriozinė situacija. Jau po kelių dienų turėjome  scenoje parodyti, ką mokame. Aš turėjau lapę – pasiėmiau tą lėlytę ir su ja pavaikščiojau, pašokinėjau, pakikenau ir išėjau. Režisierius staiga iš salės sako: "Na, dabar duokit tai jaunai." Aš išeinu nedrąsiai ir už kampo ir sakau: "Tai kad, režisieriau, čia aš jau buvau." Jam buvo netikėta, kad, vos paėmiau lėlę, ji ėmė vaikščioti. Matyt, tai man buvo duota. Nebuvau iš tų aktorių, kurioms reikėtų sėdėti vakare ir pratintis prie savęs lėlę. Man išeidavo iš karto, ir nesvarbu, kokia ji – marionetė, lazdelinė, pirštininė ar stalo lėlė. Bet, žinoma, gavau ir tos senosios mokyklos pipirų.

– Lėlių teatro aktoriui reikia ne tik valdyti lėles, bet ir mažųjų žiūrovų dėmesį. Kaip sekėsi? Galbūt atradote kokių efektyvių priemonių vaikų dėmesiui išlaikyti?

– Su lėle tai sunkiau padaryti, nes gyvas žmogus visada, kaip mes sakome, pranašesnis. Gyvas žmogus visada bus įdomesnis, vadinasi, mums yra trigubai sunkiau nei dramos teatro aktoriams. Man todėl ir patinka lėlių spektakliai, nes vaiką reikia sudominti lėle. Tačiau yra vienas gerai patikrintas dalykas, kuris beveik visada būna efektyvus, – reikia nutilti. Daugelis aktorių galvoja, kad jeigu garsiau šauksi, vadinasi, jie  girdės ir nutils. Jokiu būdu. Kuo tu toliau šauki, suveikia papūgos sindromas ir žiūrovai pradeda šaukti dar garsiau, o tada jau neaišku, kas kam vaidina. Bet jeigu tu nutyli, jie staiga nesupranta, kas atsitiko. Arba reikia pradėti kalbėti pašnibždomis – tai taip pat leidžia suvaldyti publiką. Dainelės irgi veiksmingos, ypač jei dainuojama gyvai. Būna, kyla šurmuliukas, bet tik pradėk dainuoti – ir iš karto kažkas nutinka. Gal tai kaip nors susiję su lopšinėmis? Būna nuostabių žiūrovų, kurie ramina vieni kitus, aiškinasi, kas įvyko. Režisierius Algimantas Stankevičius yra labai gerai pasakęs: "Kai vaikas žiūrovas visiškai tyli, kažkas negerai, ir jeigu yra totalus triukšmas, vėl kažkas negerai. Vaikas yra toks žiūrovas, kuris turi čia pat keistis informacija ir aiškintis, ką jis pamatė, nesvarbu, kas tai būtų."

– Koks šiandien yra mažasis žiūrovas, lyginant su ankstesnėmis kartomis, kurioms teko vaidinti?

– Labai išlepęs. Tai jaučiasi net ir iš muziejuje apsilankančių vaikų. Jaučiamas ir skirtumas tarp savaitės viduryje atvežamų vaikų, ir tų, kurie ateina su tėveliais. Net ir tas pats vaikas, jeigu jis atėjo su tėvais, o kitą dieną – su seneliais, yra visiškai kitoks. Seneliai dar duoda vaikui kultūrinio paveldo pamokų – pagarbą žmogui, kito darbui. Jei vaikas nors akimirką nutiltų ir suprastų, ką jam pasakė koks peliukas, kaukutis ar kačiukas nuo scenos, tai jau būtų didžiulis laimėjimas.

Jei vaikas nors akimirką nutiltų ir suprastų, ką jam pasakė koks peliukas, kaukutis ar kačiukas nuo scenos, tai jau būtų didžiulis laimėjimas.

– Kas jus labiau scenoje uždega – lėlė ar vaidyba?

– Lėlės. Nemėgstu vadinamojo gyvojo plano, man labiausiai patinka būtent lėliniai spektakliai – jaučiuosi komfortiškiau. Gal dėl to, kad man lengviau išreikšti vaidmenį, jausmus per lėlę ar kitą objektą. Labai apmaudu, kad suaugęs žiūrovas mūsų nevertina. Lietuvoje ir kitose buvusiose posovietinėse respublikose lėlių teatras tapatinimas su vaikų teatru. Europoje, kaip mes žinome, yra toli gražu ne taip. Jeigu pažvelgtume į viso lėlių teatro istoriją, jis buvo sugalvotas suaugusiesiems, ne vaikams. Režisierius Olegas Žiugžda, kuris pas mus dažnai stato, sako: "Aš pas jus statau kaip suaugusiesiems. Vaikai randa savo, o suaugusieji – irgi savo." Iš kitos pusės, vaikus į teatrą atveda juk tėvai. Ir tikrai vienas veiksmo planas skirtas suaugusiesiems, o lėlės – grynai mažajam žiūrovui.

– Žvelgiant jūsų akimis, kaip per tuos 20 metų, praleistų lėlių teatre, keitėsi ir evoliucionavo lėlės?

– Anksčiau lėlės buvo proporcingos kaip žmonės. Paskui jos keitėsi – didėjo galvos, mažėjo kūnai, keitėsi mechanizmai, pats darbo stilius kito. Pavyzdžiui, "Mėlynojo šunyčio" personažai turėjo dideles galvas. Arba "Zuikių mokykla". Juk realiai zuikio galva mažesnė už kūną, o čia – atvirkščiai. Kodėl taip atsitiko, turbūt į šį klausimą galėtų atsakyti lėlių teatro istorikai, bet vienu metu vienas Europos dailininkas tiesiog panaudojo dideles galvas ir ši mada pradėjo populiarėti. Tai buvo naujas sprendimas, išpopuliarėjęs po kitas šalis. Kai lėlė yra ne tokia kaip žmogus, galbūt mažajam žiūrovui yra truputėlį lengviau suprasti ir pajausti, kad ji ne tokia, koks esi tu pats. Kartais lėlę valdo net iki keturių žmonių. Čia iš viso sudėtingas procesas. Kai tu viena su tuo žaidi, gali daryti, ką nori, ir jau yra grynai tavo profesionalumo reikalas, ar sugebėsi valdyti, ar ne. Bet kai sustoji trise ar keturiese, turi jausti ne tik lėlę, bet ir kolegas šalia. Ir čia labai pasijaučia, ar duota žmogui, ar ne. Lėlininko specialybė man tuo labai ir patinka.

– Ar turite kurią nors labiau mėgstamą lėlių valdymo techniką?

– Jau keleri metai padedu muziejuje tvarkytis skyriaus vedėjai Elenai Žekienei, ir kai per vadinamąsias edukacines valandėles demonstruoju visus lėlių tipažus, vaikams sakau vieną paprastą dalyką: kiekvienas spektaklis, net jeigu lėlės tipas tas pats, kuris jau buvo kažkada naudojamas, jis vis vien bus kitoks. Naujame pastatyme jau galbūt kažką čiupinėjai, bet prisideda kažkoks naujas mechanizmas ir pan. Aišku, kuo lėlė sudėtingesnė ir kuo labiau ji tau pasiduoda, tuo malonesnis ir darbo rezultatas. Kuo lėlė sudėtingesnė, tuo man yra maloniau su ja dirbti.

– O kaip kūrybinė veikla už teatro sienų?

– Dirbu dar ir Mažajame teatre, bet dabar jau mažiau – likęs tik vienas spektaklis. Savo laiku vaidinau spektakliuose suaugusiesiems. Tenka padirbėti ir įgarsinant animacinius filmus – "Vėžliuko Semio nuotykių" pirmoje dalyje esu įgarsinusi vėžlę Vandą, o visai neseniai "Meškiuke Padingtone" įgarsinau tetą. Tų papildomų darbų visada atsiranda, yra ir įvairių renginių, bet pas vaikus niekada nėjau – matyt, man jau užtenka teatre. Negaliu ne todėl, kad nemyliu vaikų. Mažai kas supranta, koks tai sunkus darbas. Suaugusį žiūrovą lengviau valdyti – jam arba įdomu, arba ne. Vaikui, jeigu neįdomu, viskas – kapai... Tu nieko nebepadarysi. Yra ir vadinamosios chaltūros. Tėvai perka vaikams spektakliukus, visas klounadas, bet jiems yra visiškai nesvarbu, ko atėjai, ką veiki – kad tik greičiau baigtum. Gauni pinigą, tėveliai nori vaikui šventės, bet nepagalvoja, kad reikėtų ir paties vaiko paklausti apie jo norus. Gal kada nors pasižiūrėjęs nuotrauką prisimins, kad, va, mama buvo nupirkusi tokią klounadą. Bet kur vertybės?! Tikrai nemenkinu savo kolegų darbo, kurie tai daro, tiesiog tokia yra paklausa.

– Vaidinate ir vaikams ligoninėse. Kaip šioje erdvėje vaikus veikia vaidyba su lėlėmis?

– Su Vytauto Kernagio fondu kiekvieną mėnesį važiuojame į Onkologijos skyrių Kauno klinikose. Tokį vaidinimą aš tikrai palaikau ir pateisinu. Pamenu, vaidindavome "Pasaką apie lietaus lašelį", kur viskas buvo labai balta – buvome su baltais kostiumais, lietsargiais, balta scenografija, o lėlės – ryškios ir visame tame baltame fone labai veiksminga. Spektaklis apie tai, kaip lašelis užkrenta peteliškei ant sparno, ją sužaloja ir ieško būdų, kaip ją išgelbėti, tad uogos pavirsta dažais, voverytė padovanoja teptuką ir spektaklio pabaigoje lašelis peteliškę nudažo ir ji vėl atgyja. Ligoninėje tai stipriai suveikia. Tu matai verkiančias motinas... Tu supranti, kad jų vėžiuko nepagydysi, bet tai, kad tie vaikyčiai yra visoje toje tragedijoje, visa tai yra didelė laiminga pabaiga... Vaidybai daug vietos ten nėra, lėlytes užkabiname net ant lašelinių stovų, o už mūsų nugarų yra langas, už kurio kiekvieną kartą vyksta natūralus teatras, nes būna apsiniaukę, išlenda saulė, debesys. Atrodo, kad net gamta motinėlė tau padeda čia pat sukurti tą gėrį ir grožį. Paskutinį kartą, kai vaidinome, pačioje pabaigoje saulė tik šast iš po debesies, ir viskas nušvito. Nors imk ir bliauk...

– Atmintyje esate išsaugojusi gana įdomių momentų. O nekilo minties užsirašyti visus tuos įspūdžius ir ateityje išleisti knygos?

– Taip, yra nutikę visko... Ir nuo scenos yra nukrista, ir siaubingi sapnai, kad išeini be kurios nors kostiumo dalies, sapnuoti... Mane ilgus metus kamavo vienas košmaras – buvo spektaklis "Pinokis", kuriame buvau režisieriaus padėjėja. Jame naudota labai daug sceninių daiktų – cukrinių, druskinių, klizmučių, saldainių... Spektaklio pradžioje gulėdavome po marškomis, o kai pasigirsdavo gaidžio giedojimas, išlįsdavome lauk vaidinti. Aš sapnuodavau, kad guliu po ta marška ir suprantu, jog  nepasiruošiau spektakliui, kad visas rekvizitas yra dar pas rekvizitininkę sandėlyje. Negana to, kad ne scenoje, bet ir dar sandėlyje po užraktu. Tą sapną sapnuodavau net tada, kai nustojo rodyti spektaklį. Yra buvę, kad ir tekstus pamiršdavau –  kaip sakome, balto lapo košmaras, yra ir kažkas nuplyšę, ir kažką pametusi, ir lėlės yra iškritusios iš rankų. Yra buvus ne viena istorija, kad kažkas į sceną išėjo be kaukės, kai kas pamiršo apsimauti kelnes, o žiūrovas čia pat...

O dėl knygos kyla tokių minčių, bet kol kas dar esu per jauna, kad rengčiau tokį leidinį. Manau, kad bet kuris bet kurio teatro aktorius galėtų bent po tris tokias knygas išleisti. Juk mūsų teatre gimsta tikrai daugiau kuriozų vien dėl to, kad turime vaidinti su lėlėmis.