Pokalbis su aktore – apie darbą teatre, vaidybos studijas ir svajonių išsipildymą su aktore.
– Jūsų karjera, rodos, neseniai prasidėjo, tačiau jau vaidinote tragikomedijoje, pasakoje suaugusiesiems, spektakliuose vaikams, dramose. Ar yra žanrų, kuriuose norėtumėte save išbandyti, bet dar negalėjote?
– Šiuo metu studijuoju magistrantūroje, tad aktyviai domiuosi ne tik vaidyba, bet ir režisūros ir judesio sritimis. Nors profesionalioje scenoje vaidmenis kuriu jau kelerius metus, vaidybos studijas baigiau palyginti neseniai, todėl jaučiu, kad dar labai daug kas neišbandyta, yra dar ko išmokti.
Tų svajonių vaidmenų yra ne vienas, net jei pavyktų vieną kitą sukurti – neabejoju, kad atsirastų naujų, dar daugiau iššūkių keliančių tikslų. Vis dėlto man svarbiausia yra ne konkretus vaidmuo, o kūrybinė komanda. Tai visa ko pagrindas. Net jei vaidmuo nėra pagrindinis ar itin gilus, darbas su profesionalais, kurie įkvepia, ugdo ir skatina tobulėti, man yra didžiausia vertybė ir siekiamybė.
– Ar, atsiradus progai, svarstytumėte plėsti savo veiklą į kino ar televizijos projektus, o gal esate apsisprendusi orientuotis tik į teatrą?
– Nesu užsidariusi vien tik teatro lauke. Jei atsirastų įdomių projektų ar pasiūlymų, tikrai norėčiau išbandyti save kine ar televizijoje. Visgi, palyginti su kitomis sritimis, teatras mane žavi savo laikinumu, magišku ir jaudulį keliančiu čia ir dabar pojūčiu ir gyva akistata su žiūrovu. Tai leidžia man jaustis gyvai.
– Pasakoje suaugusiesiems „Piteris Penas“ vaidinate Vendę. Ar šis vaidmuo kokiu nors būdu paskatino asmeniškai reflektuoti savo santykį su vaikyste, atsakomybe ar laiku?
– Tikrai taip. Mintys apie vaikystę lydėjo nuo pat repeticijų pradžios, prie jų nuolat grįždavome kūrybos proceso metu, o dabar tai išlieka neatsiejama spektaklio dalis. Tiek Vendei veiksmo metu, tiek man, ją įkūnijančiam žmogui, tenka nuolat tai reflektuoti.
Džiaugiuosi, kad galutiniame taške mūsų su Vende požiūriai sutampa. Man nereikia eiti prieš savo įsitikinimus ar prigimtinę nuostatą apie suaugimą, atsakomybes – mūsų vertybės šiuo klausimu identiškos, o tai leidžia kur kas natūraliau įsijausti į vaidmenį. Be to, esu labai empatiška, tad man nereikia dirbtinai bandyti susilieti su heroje ar daryti sudėtingų transformacijų. Vendė man artima, todėl galiu ją nuoširdžiai suprasti, pateisinti ir išjausti kiekvieną jos išgyvenimą.
– Vendė spektaklyje tampa ne tik romantiniu interesu Piteriui, bet ir motiniška figūra Niekados šalyje gyvenantiems jaunuoliams. Kaip, Jūsų nuomone, ji jaučiasi, staiga tapusi tokia reikalinga?
– Vendė turi natūralų polinkį rūpintis kitais, o namuose matytas mamos pavyzdys padeda jai lengvai ir žaismingai įsijausti į mamos vaidmenį Niekados šalyje. Ji jaučia džiaugsmą ir atsakomybę būdama tokia reikalinga. Tačiau kartu supranta, kad šis vaidmuo nėra jos pačios pasirinktas – jis jai tarsi primetamas vien todėl, kad ji yra mergaitė. Ilgainiui tai virsta vidine dilema: tarp noro būti mylimai ir suvokimo, kad jos troškimai yra gerokai gilesni ir platesni nei vien būti mama berniukams.
– Spektaklio emociniu centru galima laikyti santykius tarp Vendės ir Piterio. Kaip asmeniškai interpretuojate šių veikėjų ryšį? Iš pirmo žvilgsnio jie – gana priešingi.
– Kalbėsiu iš Vendės pusės, nes Piteris tikrai manytų kitaip. Matau šiuos santykius kaip tipinę jauno žmogaus pirmą meilę, kuri yra be galo tyra ir nuoširdi. Ji suteikia jėgų ir noro leistis į nuotykius, pamesti galvą, pamiršti atsakomybes, elgtis nutrūktgalviškai ir negalvoti apie rytojų. Ta meilė apsvaigina, bet kartu ir apakina – uždeda rožinius akinius, leidžiančius numoti ranka į akivaizdžius signalus. Todėl jų ryšio nutrūkimas tampa labai skaudžia, bet kartu – be galo pamokančia ir asmenybę formuojančia patirtimi.
– Būtent jūs bendrakursiams pristatėte „Piterio Peno“ knygą, kai studijų metu gavote užduotį inscenizuoti pasaką. Kada pati susipažinote su šia istorija?
– Su šia istorija susipažinau dar būdama maža, kai pamačiau animacinį filmą apie Piterį Peną. Buvau viena tų mergaičių, kurios buvo visiškai įsisvajojusios ir įsimylėjusios šį personažą. Vėliau tą pasaulį, jo istoriją ir patį Piterį Peną pamiršau.
Studijų metais gavome užduotį inscenizuoti ištrauką iš pasakos. Besižvalgydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bibliotekoje, visai netyčia radau „Piterio Peno“ knygą – tada akimirksniu sugrįžo prisiminimai, šilti jausmai ir nostalgija. Tai ir tapo pirminiu impulsu vėl atsiversti šį kūrinį, o galiausiai – ir statyti šią istoriją. Tam tikra prasme tai tapo mažosios Radvilės svajonės išsipildymu: galimybe pabūti Vende, nuskristi į Niekados šalį ir išgyventi meilę Piteriui.
Santuoka ar santykiai nebėra grindžiami vien tradicijomis ar įsitikinimais – atrodo, pati ryšių prasmė ir reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje kinta.
– Kai kuriuose spektakliuose vaidinate kartu su buvusiais bendrakursiais. Ar tai palengvina kūrybos procesą?
– Taip ir ne. Artima pažintis neabejotinai palengvina ir pagreitina kūrybos procesus. Tai leidžia jaukiai jaustis šalia vienas kito, nuspėti elgsenos ar jausmų niuansus tiek užkulisiuose, tiek pačioje scenoje.
Tiesa, artumas kartais šiek tiek užslopina budrumą: tampa sunkiau nustebinti scenos partnerį arba pačiam būti nustebintam, nes atrodo, kad jau žinai penkis žingsnius į priekį ir gali numatyti, ką kitas žmogus ruošiasi padaryti. Visgi, kad ir kaip būtų, be galo gera su bendrakursiais susitikti bendruose projektuose. Kai nebestudijuojame kartu, vieni kitų labai pasiilgstame, tad bendras darbas tampa džiugiu ir maloniu pasimatymu.
– Vaidinate spektaklyje „Artimos“. Kūrinyje pateikiami du itin skirtingi požiūriai į meilę ir santykius, juos reprezentuoja Williamo Shakespreare’o ir Falko Richterio pjesių ištraukos. Kurio autoriaus kūryba jums artimesnė?
– Abu autoriai savaip sudėtingi ir skirtingai paliečiantys. Apskritai be galo mėgstu žaismę tiek Shakespreare’o, tiek F. Richterio kūryboje, o kartu ir tuos meilės žaidimus, kuriuos jie atskleidžia. Suprantama, labai prijaučiu tam prigimtiniam poreikiui ir polėkiui mylėti ir būti mylimam, ta pati kertinė mintis atsispindi abiejų autorių tekstuose, dėl to vieno artimesnio negalėčiau išskirti. Kadangi tekstus dar studijų metais rinkomės patys, jie visi mums yra asmeniškai svarbūs ir širdžiai mieli.
– Kūrinyje vaizduojama kintanti meilės samprata šiuolaikiniame pasaulyje, todėl savaime kyla klausimas, ar, Jūsų nuomone, šiais laikais kurti ilgalaikius santykius sunkiau?
– Manau, taip. Tradicijos labai pakitusios. Įdomu, kiek jaunų žmonių jų vis dar laikosi? Santuoka ar santykiai nebėra grindžiami vien tradicijomis ar įsitikinimais – atrodo, pati ryšių prasmė ir reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje kinta. Skiriamės, tuokiamės, vėl skiriamės – tas ratas gali niekada neužsidaryti. Šiandien net ir pats įsipareigojimas daug kam pasidarė tarsi nebeaktualus.
Žinoma, džiugu, kad turime tokią pasirinkimo laisvę, tačiau ji savotiškai išbalansuoja žmogaus vidinį pasaulį. Susidaro įspūdis, kad dabar nebeieškome partnerio, o veikiau bandome ieškoti savęs per tuos partnerius ir jų nuolatinę kaitą. Apie tai, iš dalies, ir yra spektaklis „Artimos“.
– Net trejus metus iš eilės pasirodėte tarptautiniame jaunimo teatro festivalyje „Išeities taškas“. 2023 m. žiūrovai išvydo spektaklio „Piteris Penas“ eskizą, tuomet 2024 m. buvo pristatytas diplominis spektaklis „Artimos“, o šiais metais – tragikomedija „Našlės“. Kaip jaučiatės, vaidindama bendraamžei auditorijai?
– Vaidinti bendraamžiams yra ir šiek tiek lengviau, nes mes kalbame ta pačia kalba, juokiamės iš tų pačių dalykų – tai kuria stiprų bendrystės jausmą. Matau tame didelę prasmę: palyginti su vyresniąja karta, jaunimas teatruose lankosi ne taip gausiai, todėl kurti būtent šiai auditorijai man atrodo tiesiog būtina. Norisi, kad jie scenoje atrastų sau aktualių temų, kurios sudomintų, paliestų, gal net atsakytų į kokį nors jų vidinį klausimą ir galiausiai jie net pamiltų teatrą ir nuspręstų lankytis jame dažniau.
Naujausi komentarai