Simboliška, kad pirmieji straipsniai apie jo parodą „Aitvarai“ 1991 m. buvo publikuoti būtent šiame leidinyje (tuomet „Kauno tiesa“). Šiandien istorija tarsi sugrįžta į tą patį tašką – tačiau jau kitu pavidalu.
A. Mikalauskis (1957–1993) – Kaune gimęs menininkas, kūręs skulptūros, tapybos ir piešinio srityse. Jo kūryboje svarbus ne išorinis vaizdas, o vidinė būsena – žmogaus kūno, judesio ir tylos santykis. Darbai išsiskiria savita kalba: linija nedekoratyvi, ji tampa būsenos ženklu, vidinės įtampos ir ramybės pėdsaku. Kūriniai dažnai atrodo trapūs, tačiau juose slypi stipri vidinė koncentracija.
A. Mikalauskio kūryba viešai pradėta rodyti dar prieš studijas – tai liudija išlikę archyviniai dokumentai, kuriuose nurodoma, kad jo keramikos darbai jau buvo eksponuojami Kaune. 1991 m. jo darbai pristatyti AL galerijoje Kaune, pažymint pirmuosius žingsnius profesionaliame meno lauke.
Svarbus kūrybos etapas susijęs su personalinėmis parodomis Kaune: 1991 m. surengta paroda „Aitvarai“, vykusi Kauno menininkų namuose (ekspozicijos autorius architektas Eugenijus Miliūnas), ir 1992 m. personalinė paroda „Aš tai tu“ Lietuvos dailininkų sąjungos erdvėje Kaune. Jose menininkas pristatė skulptūrą, piešinį ir tapybą kaip vientisą sistemą, kur forma tampa ne vaizdu, o patyrimu.
Dar 1991 m. menotyrininkė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė, analizuodama A. Mikalauskio kūrybą, pabrėžė jos išskirtinumą ir savarankiškumą: „Algio darbai vieniši.“ („Kauno tiesa“, 1991 m. liepos 27 d.). Šis apibūdinimas išlieka aktualus ir šiandien.
Apie A. Mikalauskio kūrybą jau tuo metu kalbėjo tiek menotyrininkai, tiek jo amžininkai, išryškindami jos vidinę kryptį ir savitumą. Skulptorius Robertas Antinis 1992 m. pažymėjo, kad „Algis padarė didelį žingsnį ir kai kurie jo darbai yra perspektyvūs“, pabrėždamas kūrybos krypties brandą („Kauno laikas“, 1992 m. liepos 3 d.).
Kritikas Vilius Litvinavičius kvietė į meną žiūrėti giliau: „Meną suprasti – reikia jį norėti suprasti. Tik tiek.“ („Kauno laikas“, 1992 m. liepos 3 d.). Šios įžvalgos leidžia aiškiau suvokti svarbų aspektą – A. Mikalauskio kūryba nėra lengvai apibūdinama ar iš karto suprantama, ji reikalauja vidinio žiūrovo dalyvavimo.
Po menininko mirties 1993 m. jo kūryba išsisklaidė – dalis darbų dingo, dalis liko privačiose erdvėse, be dokumentacijos ir be galimybės būti matomiems. Ilgą laiką jo vardas gyvavo daugiau prisiminimuose nei kultūros lauke.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, menininko dukra Indrė Mikalauskytė Italijoje įkūrė asociaciją „Mani Invisibili“ („Nematomos rankos“) ir pradėjo sistemingą archyvo atkūrimo darbą.
Pavadinimas simbolizuoja tylų, dažnai nematomą procesą, slypintį už kiekvieno archyvo – rinkimą, saugojimą, tyrimą ir atkūrimą. Jis taip pat reiškia žmones, kurie prie šio darbo prisideda nepastebimai, – jų indėlis tampa neatsiejama visumos dalimi.
Šis archyvas gimė ne tik iš noro išsaugoti, bet ir iš būtinybės sugrąžinti tai, kas buvo beveik prarasta.
Šiandien archyvas jau apima daugiau kaip 200 kūrinių – skulptūras, tapybą, piešinius, rankraščius ir kūrybos proceso medžiagą. Tačiau svarbi kūrybos dalis vis dar yra privačiose kolekcijose, todėl kuriama sistema leidžia identifikuoti ir įtraukti šiuos darbus į bendrą archyvą.
Archyvo atkūrimas tampa ne tik rinkimo, bet ir gilesnio pažinimo procesu: kiekvieną kūrinį reikia identifikuoti, išanalizuoti, atkurti kontekstą.
Kuriami autentiškumo sertifikatai, siekiant ne tik apsaugoti kūrinius, bet ir sugrąžinti jiems aiškią vietą menininko kūrybos visumoje.
Svarbu tai, kad archyvas jungia ne tik pagrindinėje kolekcijoje saugomus kūrinius, bet ir skirtingose vietose esančius darbus. Taip kuriamas nuoseklus ir gyvas archyvas, jungiantis skirtingose vietose esančią kūrybą į vieną visumą.
Asmenys, turintys A. Mikalauskio kūrinių, gali kreiptis dėl jų identifikavimo, registravimo archyve ir įtraukimo į bendrą kūrybos sistemą. Tai atveria galimybę visuomenei prisidėti prie menininko kūrybos sugrąžinimo – ne tik kaip stebėtojams, bet ir kaip aktyviems šio proceso dalyviams.
Prie šio proceso prisideda menininko amžininkai, draugai, kritikai ir fotografai – tai tampa bendru kultūriniu darbu, siekiant atkurti ne tik kūrinius, bet ir laiką, kuriame jie gimė, – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu.
Tai nėra tik archyvinė veikla. Tai tylos nutraukimas, sugrąžinantis menininko balsą į šiandienos kultūros lauką.
Projektas vystomas siekiant tarptautinio pristatymo, kuriant kultūrinį dialogą tarp Lietuvos ir Italijos ir atveriant šią kūrybą platesniam kultūriniam kontekstui.
Naujausi komentarai