Baugu dėl šventės
„Praėjusieji metai – ypač geri“, – atsiduso A. Žiurauskas, antradienį švęsiantis savo 50 metų jubiliejų.
„Ne taip jau ir mažai – penkiasdešimt. Visada buvau linkęs šaipytis iš kolegų, ypač tų, kurie gan jautriai priima savo jubiliejus. Negaliu sakyti, kad pačiam nėra baimės prieš jubiliejų. Kauno lėlių teatre kolegos mane jau pasveikino. Gavau kiaulienos konservų – dovaną kaip žmogui, kuris linkęs kitiems pakišti kiaulę šmaikščiai sveikindamas. Nejauku, bet jubiliejų neišvengsi“, – svarstė A. Žiurauskas
Aktorius ir režisierius perkratė atmintį. Tai bus tik trečias gimtadienis, per kurį vyks ne šiaip pasisėdėjimas. Vaikystėje tėvai tiesiog pakviesdavo svečių.
Pirmas įsimintinas gimtadienis – šešioliktasis. „Gėdingai ten viskas vyko. Pirmą kartą prisigėriau baisiausiai. 40-metį sutikau dviese su žmona Emilija. Tačiau per pandemiją ji man surengė nuostabią šventę vežiodama mane po Kauną. Vienur laukdavo vienas draugas, kitoje nuostabioje vietoje – kitas. Tuomet buvo galimi tik kelių žmonių susibūrimai. 50-mečio šventė bus su programa, svečiais ir tai man, kad ir kaip keista, bus nejaukus dalykas. Esu vedęs kitų žmonių gimtadienius, šventes, bet pats niekada nesu buvęs tokios šventės herojumi. Labiau bijau ne metų, o tokio renginio, kad visiems būtų smagu ir gera, kad visi būtų laimingi“, – būgštavo šiaip drąsos ir pasitikėjimo savimi nestokojantis kaunietis.
Kibo į atlapus
A. Žiurauskas ir Kauno lėlių teatras – jau 30 metų neatsiejami dalykai. Jame atsidūrė netikėtai, netgi bandydamas išvengti šio posūkio.
„Kai man buvo dešimt metų, kažkas tarstelėjo, kad Andrius Žiurauskas galėtų būti aktoriumi. Man tai užkliuvo. Noriu būti aktoriumi!“ – gana anksti savo kelią pasirinko vyras.
Į vieną teatro būrelį nepriėmė, į kitą – irgi. Tačiau per mamos darbą pakliuvo į Mamerto Karklelio teatro studiją. Ją lankė iki pilnametystės.
Baigęs mokyklą stojo į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Tais metais nebuvo renkama teatro grupė, tad pasirinko artimiausią – TV režisūros.
Tuomet – netikėtumas. „Mokiausi porą metų, bet po konflikto su dėstytoju teko išeiti“, – neslėpė A. Žiurauskas ir pridūrė, jog po tų įvykių yra sakęs, kad viskas, teatrinė karjera – baigta, su visais menais baigta, nenori nieko bendra su teatrais turėti.
Kas nutiko? „Tai buvo kvailas konfliktas. Vėliau su dėstytoju esame apsikabinę, vienas kito atsiprašę. Konfliktas lygioje vietoje. Vyresnis kolega norėjo man padėti. Aš, kaip jaunas, nesupratau. Abu pasikarščiavome ne vietoje ir ne laiku. Akademijoje pasklido gandas apie pienburnį, kuris sau leidžia neleistinus žodžius ir veiksmus. Na, taip, buvo ne tik apsižodžiuota – ir į atlapus vienas kitam kibome“, – patikslino jubiliatas.
Nebaigta pedagogika
Prieš užtrenkiant akademijos duris buvo pasiūlymų likti naujai rinktuose kursuose. Aktorių kurso nesirinko, nes būtų tekę metus praleisti – labai buvo gėda pasakyti tėvams, kad meta pasirinktas studijas. Teatro kritikos kryptį iškart atmetė – nedžiugina. Nori kurti scenoje, o ne sėdėti prie popieriaus lapo. Aišku, tenka ir dabar rašyti – pritaikyti Lėlių teatrui scenarijus, kurti renginių scenarijus, nes greičiau pačiam parašyti, nei kam nors pasakoti, kaip turėtų būti.
Kur kas geresnis pasirinkimas jam pasirodė pereiti mokytis lietuvių kalbos ir literatūros pedagogikos. Tačiau ir jos nebaigė, nes po kelerių metų gavo Lėlių teatro režisūros studijų pasiūlymą. Iki diplomo buvo likę išsilaikyti egzaminus.
„Pedagogika visąlaik patiko. Aš ir dabar su malonumu dirbčiau mokykloje“, – kalbėjo A. Žiurauskas. Jis yra dirbęs Panemunės pagrindinėje mokykloje direktoriaus pavaduotoju ugdymui, vadovavo teatro būreliui. Būreliams vadovavo daug kur, net ir viename vaikų darželyje.
Į teatrą
Vis dėlto trauka teatrui buvo stipresnė. Kartą paskambino M. Karkelis ir paprašė kaip studijos atstovo dalyvauti skaitovų konkurse. „Net neatsimenu, ką skaičiau. Pamenu tik tiek, kad vis dar pykau ant teatro, vis dar buvau įsiskaudinęs. Įsižeidęs“, – pasakojo aktorius.
Po konkurso priėjo Dalia Jankauskaitė iš Lėlių teatro ir paklausė, gal domintų darbas šiame teatre. A. Žiurausko atsakymas buvo: nežinau. Aktorė nesuprato: ką reiškia „nežinau“? Gal noriu, gal ir ne.
Į sutartą peržiūrą nenuėjo. „Buvau piktas šeškas“, – save apibūdino kaunietis. Sulaukė dar vieno skambučio iš teatro.
Šįkart nuėjo. Reikėjo paskaityti, padainuoti ir pajudėti. „Ką reiškia pajudėti? Net nežinau, ką aš ten dariau, tik atsimenu girgždančių grindų košmarą. Paskui girdžiu, kaip tuometis meno vadovas krizena: „Geeeras durnius.“ Iš Algimanto Stankevičiaus išgirsti „durnius“ buvo pagyrimas“, – pridūrė A. Žiurauskas.
Taip ir liko Kauno lėlių teatre, kuris jam tapo atgaiva sielai. Lygiagrečiai atsirado renginių vedėjo veikla, vaidyba kine, režisūra šiame ir keliuose kituose teatruose.
Tinkavo ir keliavo
Pirmoji darbo vieta – tinkuotojas ir plytelių klojėjas. Darbavosi su tėčiu. Kelis mėnesius yra dirbęs vaikų darželio auklėtoju.
„Esu diplomuotas kelionių vadovas“, – prisistatė A. Žiurauskas, vienu savo gyvenimo etapų vadovavęs daugybei kelionių. Autobusu šeimas su vaikais lydėdavo į atrakcionų parkus, į Laplandiją ir pan. „Pasiilgau tų kelionių“, – neslėpė kaunietis.
Imlus, smalsus, energijos – per akis. Kas sunkiausia? Bandėme sufleruoti: galbūt tada, kai pasako „ne“? „Ne, čia man sunku kam nors pasakyti „ne“. Ar tą gali? Galiu. O tą? Galiu“, – dėl šio savo būdo bruožo teko įvaldyti žongliravimą įvairiomis veiklomis ir imtis mažiausiai kelių projektų vienu metu.
Senelis su stažu
A. Žiurauskas skubėjo kurti šeimą. Tėvu tapo devyniolikos. Seneliu – būdamas 38 metų. Anūkei – jau vienuolika. „Iš pirmos santuokos turiu du vaikus: Ąžuolą ir Eglę. Save kartais atpažįstu stebėdamas sūnaus elgesį, pagaunu savo tėčio Vytauto intonacijas: „O, kalbu kaip tėtis!“ Beje, mano tėvai prenumeruoja „Kauno dieną“, nuolatiniai skaitytojai“, – pridūrė aktorius.
Dukra svarstė žengti jo pėdomis, bet iš tėvo sulaukė patarimo šio kelio nesirinkti. „Man ir dabar skambina labai daug pažįstamų – sako, mano dukra ar sūnus nori stoti į aktorystę, režisūrą, ar gali ką patarti? Mano pirmas klausimas jaunuoliams: ar galite to nesirinkti? Jeigu gali nedaryti – nedaryk.
Pastaruoju metu aktorių parengiama jau mažiau, bet kažkada per metus aktorinį baigdavo apie 80 jaunų žmonių. Ką jiems veikti?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Diplomas yra labai gerai, bet jis negarantuoja sėkmės, sakė aktorius, ir pratęsė mintį: „Jeigu negali nestoti, širdis labai prašo, stok, bet pagalvok, kur stoti. Aktorystės studijos Lietuvoje yra labai aukšto lygio, bet, pabandęs įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje, supranti, kad kalbinis aspektas prastas, nepalyginamas su tokiu, kokį turėtum baigęs studijas Londone ar Los Andžele. Lietuvos jaunimas puikiai kalba angliškai, bet anglakalbėje aktorių rinkoje konkuruoti gali tik vienas kitas.“
A. Žiurauskas, konstatuodamas, kad aktorių rinka tampa vis globalesnė, išreiškė viltį, kad galbūt ir mūsų akademija netrukus prisitaikys ir joje turėsime labai stiprių anglų kalbos dėstytojų.
Skaudžios pastabos
Labiausiai įsiminusios pastabos – ne dėl aktorinio meistriškumo, o dėl režisūros pasirinkimų. „Daugiausia kritikos sulaukiau iš savo teatro vyresniųjų aktorių. Buvo skaudu ir netikėta. Spektaklis „Kai krenta žvaigždė“, susilaukęs jų kritikos, vėliau buvo rodomas vos ne dvidešimt metų. Tik paskui supratau, kad vyresnieji aktoriai tiesiog gynė savo, senosios kartos, kitokį teatrą, turintį visai kitokį prieskonį. Dabar jau sugebu atsirinkti, kuri kritika yra teisinga ir į kurią verta atsižvelgti“, – sakė A. Žiurauskas.
Jis tikisi, kad geriausias vaidmuo – dar tik bus, bet vardija personažus ir kūrinius.
Pasakoja, kad su teatro vadovais kaudavosi: jūs negalvojate, kad ir Lėlių teatro aktoriai svajoja suvaidinti Romeo, Hamletą? Ir šio teatro scenoje atsirado „Romeo ir Džuljeta“, „Karalius Lyras“.
Vis tiek juk skaičiuoji, vertini savo vaidmenis. Ir supranti, kad sąraše – aštuoni vilkai, trys raganos, tiek ir tiek zuikių. Jums juokinga… Tačiau tai yra Lėlių teatro prakeiksmas.
„Lėlių teatre yra aktorių, jame išdirbusių apie 40 metų. Ar jie turėjo galimybę suvaidinti ką nors tragiško, globalaus? Vis tiek juk skaičiuoji, vertini savo vaidmenis. Ir supranti, kad sąraše – aštuoni vilkai, trys raganos, tiek ir tiek zuikių. Jums juokinga… Tačiau tai yra Lėlių teatro prakeiksmas“, – sakė kaunietis, ėmęsis režisuoti šiųmetę Lietuvos moksleivių dainų šventę.
Laukia to vaidmens
„Labai tikiuosi, kad turėsiu vaidmenų, kurie man leis… Turiu sukaupęs įgūdžių, žinių. Norėtųsi aktoriaus know-how paleisti visu pajėgumu, visomis apsukomis, kad guoliai girgždėtų.
Man visai smagu „Domino“ teatre suvaidinti vaidmenį, kurį dažniausiai pats ir susikuriu, bet jis vis tiek yra komedinio plano. Su nerimu laukiu, kad galbūt kas nors kada nors paskambins ir pasakys: žiūrėk, reikia tokio žmogaus kaip tu. Laukiu 30 metų, palauksiu dar“, – nutilo A. Žiurauskas.
Viena koja jis yra ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – kaip režisierius. „Niekada nesu paskambinęs nė vienam teatrui ir nesakęs, kad noriu pas juos statyti spektaklį. Laukiu kvietimo. Nežinau, kodėl. Siūloma prekė pigi? Nors meluoju – siūliausi prieš metus ar dvejus. Buvo kilusi mintis Kauno nacionaliniame dramos teatre pastatyti „Pilėnus“. Prasilenkdami su Egidijum Stanciku: „Būtų įdomu? Jo, būtų įdomu. Kada nors apie tai pakalbėsime? Jo, pakalbėsime.“ Tačiau tai netapo rimtu reikalu. Paskui kitas režisierius ėmė ir pastatė. Nuoskauda, kad ne aš, bet, kita vertus, gera mintis pasisėjo ne tik mano galvoje. Svarbu, kad padaryta“, – nesigailėjo nuplaukusios idėjos A. Žiurauskas.
„Ach“ faktorius
Kūrybiškai ir visaip kitaip progų pasileisti plaukus A. Žiurauskas nepraleidžia ir dar vienoje savo veikloje – jau dešimtmetį veikiančiuose vaizdo namuose vana.lt. Jau turi, kaip įvertino, nuostabių scenarijų keliems sporto dokumentikos serialams.
A. Žiurauskas su savo komanda džiaugiasi įgyvendintu „Išsipildymo akcijos“ finaliniu renginiu. Vana.lt buvo patikėta suorganizuoti ir „Kėdainių – Lietuvos kultūros sostinės“ atidaromąjį renginį. Lietuvos dainų šventėje buvo atsakingi už Pučiamųjų dieną, o kur dar TV projektai, Kalėdų eglutės įžiebimo šventės ir t. t.!
„Man labai patinka, kai gaunu laisvę techniniams sprendimams. Mėgstu susigalvoti, kad žemė prasivertų, kad žmonėms būtų „ach“ faktorius“, – minėjo idėjas, tarptautinius kontaktus, turimas galimybes A. Žiurauskas ir paminėjo, kad pastaraisiais metais pastebi virsmą – daugiau linksta renginių organizavimo, vizualinių ir komunikacijos sprendimų link.
O jeigu Madonna paskambintų ir pasakytų: „Andriau, atvažiuoju į Kauną. Turi ką man pasiūlyti?“
„Turėčiau. Daug kas stebisi, bet galiu dirbti ir už ačiū, jeigu man labai įdomu. Jeigu Madonna pasakytų: žiūrėk, nieko tau nemokėsiu, bet su šou gali daryti ką noriu, – imčiau ir su malonumu durniuočiau“, – iššūkį priėmė A. Žiurauskas.
Būna, kad jam skambina mokiniai ar tėveliai dėl šimtadienio: „Nedrįstame kreiptis, bet gal galėtumėte režisuoti?“ „Ne, – nukirto kaunietis. – Negaliu, nes manau, kad šimtadienis yra pačių mokinių reikalas. Susikurti, pasidaryti ir tada švente džiaugtis. O ne taip, kad ateina dėdė Žiurauskas, viską sustato, parašo savo, 50-mečio, kliedesius aštuoniolikos metų jaunuoliams. Tačiau pakonsultuoti, patarti ateičiau nemokamai, ir tai ne kartą esu daręs.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)