A. Verygos fotografijų parodoje

Tai jau antroji atokvėpį nuo darbų fotografijoje randančio gydytojo, politiko kūrinių paroda. Pirmoji galerijoje „Balta“ veikusi paroda „Pakeliui“ buvo skirta apleistoms, nykstančioms Lietuvos vietoms, įamžintoms keliaujant motociklu. Antroji skirta ramybės temai. Ar tai reiškia, kad motociklas prarado aktualumą, o vietoj kelionių atsirado poreikis ramybės paieškoms?

„Motociklas niekur nedingo, – sako A. Veryga. – Keliaudamas juo vis dar padarau nemažai fotografijų ir vis dar, tiek važiuodamas automobiliu, tiek motociklu, dairausi apleistų ir pamirštų sodybų. Jei tik turiu galimybę, sustoju ir einu nufotografuoti kadaise gyvenimu alsavusių sodybų, unikalių, bet jau griūvančių svirnų, ūkio padargų ar kitų įdomių detalių. Šioje antrojoje parodoje taip pat yra viena fotografija „Susitaikęs“, kurioje užfiksuotas medinis svirnas. Jį radau greta sodybos, kurią galima pasiekti tik kertant dirbamus laukus, nes kelias jau užartas. Iš tiesų, matant tokias vietas, gali apimti praeities nostalgija ar lengvas liūdesys. Žiūrint į tai, kas ten liko ir kaip tuos likučius pasiglemžia gamta, atrodo, kad viskas, kas ten yra, jau susitaikė su savo likimu. Deja, Lietuvoje galima pamatyti ne vieną tokią apleistą sodybą.“

Susitaikęs. A. Verygos nuotr.

– Kodėl pasirinkote ramybės temą?

– Iš tikrųjų ilgai galvojau, kokią temą pasirinkti ir kokias fotografijas atrinkti antrajai parodai. Tiesiog ją savotiškai padiktavo situacija, kurioje šiuo metu gyvename. Dar visiškai neseniai išgyvenome pandemiją. Dabar gyvename greta brutalaus karo, kuris nesibaigia. Kiek toliau nuo mūsų kyla naujų karo židinių. Nuolat girdime apie naujas grėsmes, susiduriame su įvairiomis problemomis. Net ir labai stabiliam žmogui tai sukelia daug neigiamų emocijų, nerimo dėl savo ir savo šeimos ateities. Prarandame ramybę. Ėmiau galvoti, kur tą ramybę galime susigrąžinti ar atrasti iš naujo. Atsakymas netruko ateiti.

A. Verygos fotografijų paroda

Kadangi esu tikintis, nuolat tenka išgyventi situaciją, kai vieni kitiems linkime ramybės. Man „Ramybė Jums“ – tai vienas iš jautriausių šv. Mišių momentų, kai, nepriklausomai nuo šalia mūsų esančių, kelioms akimirkoms nurimstame, palinkėdami vieni kitiems ramybės ir vienybės. Tuo metu mumyse atsiveria taip gerai nuo visų slepiamas pirminis pasitikėjimas, atvirumas, pažeidžiamumas. Per tas kelias sekundes, regis, visam laikui pasižadame mylėti kiekvieną žmogų taip, kaip patys save. Jos mums suteikia ramybės ir bendrystės.

Be to, kasdienybėje dažnai ramybę prarandame įsisukę į nesibaigiančius rūpesčius, išgyvendami netektis, sunkumus. Ją susigrąžinti padeda artimojo ar bičiulio apsikabinimas, šiltas žodis ar tiesiog žinojimas, kad brangus žmogus šalia. Kai kuriems ramybės jausmą grąžina iš vaikystės išnyrantys kvapai, spalvos, garsai ar prisiminimai – kaip vangi vandens tėkmė, nunešanti ten, kur saugu ir jauku.

Ramybės suteikti gali ištuštėjusios vakarinės miestų ir miestelių gatvės, jų žibintų šviesa, jaukiai už rankų susikibusios porelės, saulėlydžiai, žemei rengiantis grimzti į ramų nakties miegą...

Gali būti, kad ramybė – tai gebėjimas gyventi taikoje su pačiu savimi. Netobulu, klystančiu, kartais pernelyg trykštančiu energija, pavargusiu, pažeidžiamu, nusivylusiu ar trokštančiu kovoti su visu pasauliu.

Visi šie pamąstymai atsispindi fotografijose, kurias iki lapkričio 20 d. galite apžiūrėti Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių padalinyje, Baltų pr. 51.

Nuoširdžiai kviečiu ateiti ir pajusti ramybę. Gal kai kurios fotografijos pasirodys tamsios, galbūt jose pasigesite spalvų, bet kartkartėmis, norint ką nors iš tiesų išgirsti ar pamatyti, spalvos ir garsai turi pritilti.

Nuogi šviesoje. A. Verygos nuotr.

– Fotografijoje svarbiausia vaizdas, tačiau kiekvienas kadre užfiksuotą akimirką matome ir interpretuojame skirtingai. Geriau suprasti, ką joje matė autorius, padeda pavadinimas. Kaip gimsta jūsų fotografijų pavadinimai?

– Pavadinti fotografiją – tai kažkas panašaus, kaip sugalvoti vardą vaikui. Retai atsitinka, kad pavadinimas gimsta greitai ir iškart sugalvoju, kaip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti, ką pamačiau užfiksuodamas vaizdą. Tiesa, pavadinimų paieška yra viena įdomiausių fotografijos proceso dedamųjų. Labai smagu ieškoti vaizdų, kuriuos fotografuoji. Paskui labai įdomu galvoti, ką su tuo vaizdu būtų galima padaryti keičiant spalvas, apšvietimą ir pan.

Pavadinimas yra tarsi raktas, susiejantis vaizdą su mano, t. y. autoriaus, vidiniu pasauliu ir savotiškai parodantis, ką mačiau, kai žiūrėjau į užfiksuotą vaizdą. Kiekvienas, žvelgdamas į fotografiją, galėtų sugalvoti jai savąją pavadinimo versiją, nes kiekviena fotografija mums kelia skirtingų emocijų ar žadina prisiminimų. Galbūt kiekvienas, žiūrėdamas į užfiksuotą Kernavės peizažą, įsivaizduotų kažką kita. Gal ten sutiko savo gyvenimo meilę ir tą peizažą pavadintų lemtingu tašku. Istorikams tai galėtų būti istorijos alsavimas, išskirtinė vietovė Lietuvos istorijoje. Aš šioje fotografijoje pamačiau piliakalnius kertančią kelio liniją, labai panašią į mūsų delno linijas, kurias smalsiai apžiūrinėjame vaikiškai bandydami spėlioti savo likimą. Nors tai tik žaidimai, kurie nieko nereiškia, tačiau kelias tarp piliakalnių yra visiškai tikras, kaip ir tos delno linijos, iliustruojantis gyvenimą, kuris kadaise čia vyko ir tebevyksta.

„Atlikta!“ (Jn 19, 30). A. Verygos nuotr.

– Ką jums reiškia fotografija?

– Fotografija man yra kiek daugiau nei hobis, prasidėjęs dar mokykloje, kai apie skaitmeninę fotografiją dar nebuvo žinoma. Man tai yra būdas šiek tiek atsitraukti nuo darbo, kurį šiuo metu dirbu, perjungti mąstymą į kitus dalykus. Tai ir būdas kitaip ilsėtis ar keliauti. Pradėjus fotografuoti iš esmės pasikeičia požiūris į matomus objektus, jų detales, apšvietimą. Kadangi visos mano fotografijos darytos mobiliuoju telefonu, beveik nebūna momentų, kai negali nufotografuoti kadro, kuris tiesiog prašosi įamžinamas.

Beje, parodoje yra viena fotografija, kurią padariau vakare važiuodamas į darbą motociklu, kai, kertant geležinkelio pervažą, atsivėrė į geležinkelio bėgius panyrančios vakaro saulės vaizdas. Teko apsukti motociklą, grįžti ir tiesiog įamžinti momentą, kuriuo dabar gali pasidžiaugti parodos lankytojai.

Fotografija man reiškia ir tam tikrą ramybės paiešką. Labai mėgstu fotografuoti, kai ištuštėja gatvės, nėra praeivių, niekas netrukdo ieškoti įdomių detalių ir jas fiksuoti.

Tai ir galimybė pabūti vienam su savimi. To mums visiems kartais reikia.

Prieš užsimerkiant. A. Verygos nuotr.

– Ar bus daugiau parodų?

– Tikiuosi. Ši paroda jau buvo suplanuota beveik prieš pusantrų metų. Pirmosios parodos metu prie manęs priėjo Šilainių bibliotekos vedėja Ilona Paškevičiūtė ir paprašė, kad fotografijos būtų eksponuojamos jos vadovaujamoje erdvioje ir jaukioje bibliotekoje. Sutarėme. Tačiau beveik visos pirmosios parodos fotografijos buvo išparduotos, paaukojant lėšas labdarai. Nenorėjau tiražuoti savo darbų, tad pasirinkau naują temą ir fiksavau telefonu naujus objektus.

– Ar jums svarbus parodos lankytojų įvertinimas?

– Žinoma. Labai džiaugiuosi, kad į mano parodų atidarymus atėjo toks gausus bičiulių būrys. Man jų palaikymas ir nuomonė labai svarbūs. Be to, įdomu išgirsti jų vertinimus, tai, kaip jie patys interpretuoja ir mato mano fotografijas. Palaikymas labai motyvuoja nenutraukti to, kas pradėta ir, tikiuosi, ateityje bus galimybė surengti dar ne vieną fotografijų parodą.

Kas? paroda „Palinkėkime vieni kitiems ramybės”.

Kur? Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Šilainių padalinyje (Baltų pr. 51).

Kada? veikia iki lapkričio 20 d.

Šiame straipsnyje:

Aurelijus Veryga

paroda Palinkėkime vieni kitiems ramybės

fotografija