Ar komedija gali tapti mus supančio pasaulio veidrodžiu?

Keturių veiksmų opera buffa, sukurta pagal Pierre-Augustino de Beaumarchais komediją „Beprotiška diena, arba Figaro vedybos“, tapo operos žanro revoliucija – čia išjuokiami aristokratai, pabrėžiamas jų tarno Figaro – sumanaus ir energingo trečiojo luomo atstovo – pranašumas. Visų svarbiausia, šioje operoje ypač ryški, net radikali, W. A. Mozarto laikmečio socialinės aplinkos kritika, todėl ši opera teatrų scenas pasiekė tik praėjus penkeriems metams nuo jos sukūrimo.

Kuo tarno Figaro istorija mums aktuali šiandien? Apie tai kalbėjomės su operos režisiere Viktorija Streiča (V. S.) ir operos pastatymo muzikiniu vadovu ir dirigentu Markusu Huberiu (M. H., Vokietija). Jie papasakojo, kuo ši opera aktuali šiandien ir kokius pažįstamus mūsų aplinkos modelius reflektuoja šis pastatymas.

– Koks yra šis „Figaro vedybų“ pastatymas? Ką žiūrovai pamatys KVMT scenoje?

V. S.: Man „Figaro vedybos“ nėra muziejinis kūrinys. Tai opera, kuri iki šiol labai gyva, kandžiai tiksli ir aktuali. Todėl šiame pastatyme ieškojau ne istorinės iliustracijos, o pasaulio, kurį šiandienos žiūrovas atpažintų iš karto. Veiksmą perkėliau į šiuolaikinę Lotynų Ameriką – į aplinką, kur labai aiškiai matomi galios santykiai, statusas, priklausomybė ir nuolatinė įtampa. Tai pasaulis, kuriame visi ką nors slepia, stebi, bijo ar rezga. Man jis pasirodė labai artimas pačiai operos prigimčiai, nes „Figaro vedybose“ po komedijos paviršiumi visada verda kova. Žiūrovai išvys ryškų, karštą, teatrališką pasaulį, kuriame humoras nuolat balansuoja greta grėsmės.

M. H.: Viktorijos mintis perkelti operos veiksmą į Meksiką ir pasitelkti muilo operos formatą yra labai įdomi ir tam tikra prasme juokinga. Toks kontekstas labai skiriasi nuo to, kuriame gyveno ir kūrė W. A. Mozartas, bet vis dėlto mes gyvename XXI a., o tradicinius šios operos pastatymus jau matėme tūkstančius kartų. Prisipažiniu, iš pradžių mintis operos veiksmą perkelti į Lotynų Ameriką mane nustebino, bet pamačius, kaip puikiai ir natūraliai dėvėdami muilo operos estetiką atkartojančius kostiumus jaučiasi atlikėjai, supratau, kad toks sprendimas ne tik pasiteisina, bet ir organiškai papildo šios operos estetiką.

– Pastatyme atsisakoma istorinio autentiškumo. Kaip manote, kaip į tai reaguos publika, kurios didžioji dalis tikriausiai turi kitokių, labiau tradicinio pastatymo estetiką atitinkančių lūkesčių?

M. H.: Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje didžiąją dalį operos auditorijos sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Žinoma, jie tikisi tradiciškesnio pastatymo, nes tokį matė prieš keliasdešimt metų. Todėl manau, kad pernelyg radikaliai modernizuoti klasikinių operų pastatymai dažnai nepasiteisina, ypač kai modernistiniai elementai naudojami tik dėl paties modernumo, o ne siekiant prasmingai atskleisti kūrinį. Šiuo atveju mūsų tikslas buvo ne aklai modernizuoti, o priartinti operą prie šiandienos aktualijų, suteikti jai naują prasmę ir išryškinti W. A. Mozarto kūrybai svarbų socialinės kritikos aspektą. Tikiu, kad tai suveiks – Kauno publika tai priims ir bus atvira naujoms interpretacijų kryptims. Vis dėlto „Figaro vedybos“ yra XVIII a. sukurtas kūrinys, todėl svarbu jį ne tik statyti, bet ir aktualizuoti šiandienos kontekste.

Mūsų tikslas buvo ne aklai modernizuoti, o priartinti operą prie šiandienos aktualijų, išryškinti W. A. Mozarto kūrybai svarbų socialinės kritikos aspektą.

– Markusai, ne kartą dirigavote W. A. Mozarto operų pastatymams Vokietijoje. Kuo ši W. A. Mozarto interpretacija skiriasi nuo tų, su kuriomis susidūrėte savo gimtojoje šalyje?

M. H.: Pastebiu, kad Vokietijoje svarbiausia ne rezultatas ir net ne W. A. Mozartas, bet atlikėjų ir dirigentų ego demonstravimas – visi save suvokia kaip operos pastatymo epicentrą. Kai atvykau į Kauną ir sutikau KVMT dirigentą Joną Janulevičių ir režisierę V. Streičą, iš karto pajutau ryšį – džiaugiuosi galėdamas su jais laisvai diskutuoti apie W. A. Mozartą, apie „Figaro vedybas“, bet ne apie tai, kuo reikšmingi šiame pastatyme esame mes patys. Matau, kad teatras premjerai yra labai gerai pasiruošęs – pastatymui sutelkti patys geriausi teatro solistai, kurie spektakliuose save atiduoda 100 proc., ir tai man daro įspūdį. Į Kauną atvykau ne demonstruoti savęs, o kuo tiksliau perteikti W. A. Mozarto dvasią, ir viliuosi, kad Kauno publika tai pastebės ir įvertins.

– Ar „Figaro vedybas“ turėtume žiūrėti kaip komediją, ar vis dėlto atkreipti dėmesį į joje slypinčią gilesnę, socialiai angažuotą idėją?

V. S.: „Figaro vedybos“ yra komedija apie labai rimtus dalykus. Juokas čia nėra tik pramoga – jis demaskuoja esminius gyvenimo klausimus. Pasitelkiant sąmojį, painiavą, pavydą, slėpimąsi po kaukėmis ir klaidingus įtarimus išryškėja galios mechanizmai: kas sprendžia ir gali sau leisti daug, o kas tik priverstas prisitaikyti.

Man ši opera dar ir apie labai paprastą, bet amžiną tiesą: jokia valdžia nėra amžina. P. A. Beaumarchais pjesė gimė priešrevoliucinėje epochoje, kai sena socialinė tvarka dar atrodė tvirta, nors iš tikrųjų jau braškėjo. Šis istorinis nervas labai svarbus ir šiandien. Net tada, kai sistema atrodo nepajudinama, ji gali jau irti iš vidaus. Gyvename laiku, kai politika ir viešasis gyvenimas su didžiausiu pagreičiu yra įgavęs absurdo bruožų, todėl kalbėti apie galios žaidimus komedijos balsu man atrodo ypač tikslu.

M. H.: Pasaulis žino tris pačias didingiausias W. A. Mozarto operas, kurias galima susieti į ciklą: tai „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“. Man teko laimė diriguoti jas visas tris. Kartais manoma, kad „Don Žuanas“ yra pati rimčiausia W. A. Mozarto opera, o „Visos jos tokios“ ir „Figaro vedybos“ – labai juokingos muzikinės istorijos. Tačiau tai netiesa. „Figaro vedybų“ partitūrą sudaro 400 puslapių – tai labai daug. Čia sutalpinta labai daug socialinių, psichologinių ir kitokių idėjų, kurias ne taip paprasta prasmingai išreikšti, realizuoti. Statydami šią operą, turime būti labai atsargūs, nes čia labai daug socialinės kritikos. Pavyzdžiui, grafas Almaviva turi teisę praleisti pirmąją naktį su bet kuria jauna moterimi – tai juk neįtikėtinai absurdiška ir kvaila! W. A. Mozartas šį absurdiškumą labai jautriai perteikia  Suzanos ir Figaro muzikinėmis partijomis – būtent tai šią operą ir daro tokia išskirtinę, ypatingą. Opera prasideda linksmai, o tuomet jau ji prikausto dėmesį rimtais dalykais, tik turime juos pastebėti ir vertinti rimtai.

– Kuo operos personažai aktualūs šiandienai? Ar galėsime juose atpažinti save, savo aplinką?

V. S.: Tikrai taip. Grafas Almaviva čia nėra tik komiškas aristokratas; jis – nekontroliuojamos galios simbolis; žmogus, kurio statusas leidžia peržengti kitų ribas be atsakomybės. Tokių figūrų šiandien matome ir viešajame gyvenime, ir politikoje, ir visur, kur galia ima painioti save su teise. Suzana puikiai išmano sistemą, kurioje gyvena. Ji greita, protinga, moka veikti tiksliai, o jos humoras tampa ir gynybos forma. Figaras tiki protu, sąmoju ir teisingumu, bet kartu yra žmogus, priverstas kovoti pasaulyje, kurio taisykles kuria ne jis. Grafienė man svarbi kaip moteris, kuri, vedama skausmingos patirties, renkasi aiškumą, orumą ir solidarumą. Man svarbi ir dar viena mintis, ateinanti iš priešrevoliucinės aplinkos, kurioje gimė P. A. Beaumarchais pjesė: kartais pavojingiausias tampa ne stipriausias, o tas, kurio niekas neįvertina ar nė neįtaria. Pati šio motyvo sceninė plėtotė jau yra mano režisūrinė interpretacija, bet jo šaknis matau pačioje pjesės istorinėje atmosferoje.

M. H.: Šioje operoje skirtingai vaizduojamos kilmingųjų ir žemesnių socialinių sluoksnių atstovų emocijos: kilmingieji pasižymi dirbtinumu, o kiti – natūralumu, nuoširdumu. Mes gyvename keistais politiniais laikais, drįsiu teigti – gana blogais laikais, o ši emocinių lygmenų priešprieša yra sumanus būdas tai parodyti. Grafas Almaviva šiame pastatyme dėvi oranžinį peruką, tad vizualiai jis šiek tiek panašus į Donaldą Trumpą. Manau, kad publika tai tikrai pastebės. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp komiškumo ir gilaus psichologinio lygmens – tai šis pastatymas ir daro. Manau, tai vienas pagrindinių socialinės kritikos elementų.

– Tai vis dėlto ar lieka šioje operoje komedijos elementų?

V. S.: Ne tik lieka, bet ir privalo likti. Be komedijos „Figaro vedybos“ netektų savo kvėpavimo. Ši opera nepaprastai tiksliai sukonstruota: nesusikalbėjimai, slėpimaisi, klaidos, persirengimai, netikėti posūkiai. Žiūrovui tai teikia malonumą, bet kartu po tuo slypi labai rimti klausimai. Kas atleidžiamas per lengvai? Ar vieno gesto pakanka? Kiek toli gali nueiti žmogus, kuris ilgai gyveno įsitikinęs savo nebaudžiamumu?...

Proveržis operos istorijoje

270-osios Wolfgango Amadeus Mozarto gimimo metinės, 240 metų praėjo nuo jo komiškosios operos „Figaro vedybos“ sukūrimo. Abi šias datas sieja naujoji Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera.

„Figaro vedybos“ (it. – Le nozze di Figaro) – viena žymiausių W. A. Mozarto operų. Libretą sukūrė garsus dramaturgas Lorenzo da Ponte, remdamasis Pierre’o Beaumarchais pjesės „Beprotiška diena, arba Figaro vedybos“ motyvais. Ji tuo metu buvo laikoma itin drąsia: kritikuojama aristokratija ir išaukštinamas paprastas žmogus.

Operos „Figaro vedybos“ premjera įvyko 1786 m. gegužės 1 d. Vienos „Burgtheater“ teatre. Publika buvo sužavėta, plojo garsiai ir ilgai. Tačiau kompozitoriaus nedraugų pastangomis Vienoje ji buvo parodyta tik devynis kartus. Vėliau Prahoje, 1786 m. Pasquale Bondini trupės atlikta operos „Figaro vedybos“ premjera sulaukė stulbinančios sėkmės: Praha buvo tarsi apsėsta, operos melodijas dainavo gatvėse, grojo smuklėse.

Vienoje operos pastatymą po trejų metų atnaujino kompozitorius Antonio Salieri, „Figaro vedybas“ laikęs geriausia W. A. Mozarto opera. Tada ir prasidėjo nepertraukiamas genialios operos gyvenimas. Ji statyta visur, kur tik buvo operos teatras, o pagrindines partijas dainavo beveik visi iškiliausi XVIII–XX a. dainininkai.

Nė viena kompozitoriaus opera iki „Figaro vedybų“ neprilygo jai savo muzikine kalba – čia girdime ištobulintus ansamblius, kuriuose dainuojantys keli personažai ne tik kuria bendrą skambesį, bet ir reiškia skirtingas emocijas ir plėtoja siužetą pirmyn, ko nebuvo anksčiau. „Figaro vedybos“ tapo operos žanro revoliucija: pirmą kartą muzikoje prabilo gyvenimiški personažai, atsiskleidė jų dvasinės būsenos ir psichologija.

Šiuolaikiniai ir modernūs operos „Figaro vedybų“ pastatymai rodo sąmoningas pastangas užpildyti atotrūkį tarp XVIII a. ir šiuolaikinės auditorijos. Režisieriai ir atlikėjai interpretuoja operą įvairiais būdais, siekdami pabrėžti jos aktualumą, – veiksmas perkeliamas į dabartinius laikus. Tokių šiuolaikinių interpretacijų tikslas – priartinti operą prie šiuolaikinės auditorijos, pabrėžti konkrečias aktualias problemas ir pasiūlyti naują požiūrį į klasikinį kūrinį.

Toks ir dabartinis operos pastatymas Kaune: spektaklio kūrėjų sprendimu ši socialinė interpretacija perkeliama į karštą meksikietišką scenovaizdį su šaržuotu spalvingų narkotikų kartelio veikėjų įvaizdžiu, juo grįstus tarpusavio santykius, saugant visus P. Beaumarchais komedijos, L. Da Ponte libreto ir W. A. Mozarto muzikinės partitūros ir dramaturgijos užmojus.

DMN inf.