Jeigu reikėtų įvardyti jaunosios kartos muzikantą per kelias sekundes antrą valandą nakties, be didesnių pastangų į galvą ateitų Liutauro Janušaičio pavardė. Kaunietis, studijavęs prestižiniame Berklio muzikos koledže ir galėjęs likti Niujorke, grįžo į Kauną.

Nuo spalio Liutauras perėmė Kauno bigbendo vairą, pradėjo eiti meno vadovo pareigas. Su šiuo jaunu muzikantu siejamas bigbendo atgimimas ir pats Liutauras neslepia, kad nori suderinti palaipsniui keliamus meninius reikalavimus ir pagarbą dvidešimt penkerių metų Kauno bigbendo istorijai.

Be to, jis vienos seniausių šalies džiazo grupių – Dainiaus Pulausko seksteto narys. Liutaurą išvysime daugelyje džiazo festivalių, tarptautiniuose projektuose.

Šį savaitgalį Kaune atsirado dar vienas aspektas jungiantis Liutaurą su šiuo miestu. Buvusios "Undinės" patalpose duris atveria gyvos muzikos klubas "Orixo". Vienas šio didelio ir ambicingo projekto iniciatorius taip pat yra Liutauras. Ir nors, pasak jo, Kauno džiazo vandenys senka, ši vieta papildys Kauno kultūrinį veidą dar viena apčiuopiama iniciatyva

– Pradėkime nuo neseniai pasibaigusių gastrolių su Dainiaus Pulausko grupe. Ką tau, kaip muzikantui, reiškia dalyvauti šioje grupėje? Tu pakeitei vieną grupės senbuvių Rimantą Brazaitį.

– Mes turėjome kelių koncertų seriją Kinijoje, Honkonge. Puikūs renginiai, nepaisant tam tikros Kinijos politikos, šiuose festivaliuose nebuvo nė vieno kolektyvo iš JAV. Įdomu, kad kai kuriuos šios politikos aspektus tiesiogiai patyrėme patys, blokuojami socialiniai tinklai, kai kurie kiti puslapiai.

Tai nėra paskutinės gastrolės šįmet. Kiek vėliau išvykstame į Indiją. Neseniai Dainius išleido naują albumą, jį pristatyti planuojama gana plačiai. Kitąmet numatytos išvykos į Kanadą, Australiją, Izraelį, Čekiją, Maroką.

Esu nustebęs, kiek ši grupė yra žinoma užsienyje, tarp džiazo festivalių organizatorių. Esu laimingas, kad man teko pakeisti tokį žmogų kaip R.Brazaitis. Beje, tai lėmė ne konfliktinė situacija. Jis pats man pasiūlė prisijungti prie grupės vietoj jo, Dainiaus Pulausko sekstetą jis paliko dėl savų priežasčių. Tai kolektyvas su istorija ir dabartimi. Juo labiau Dainius neketina sustoti, o mano pirmieji dveji metai su šia grupe – tik įsibėgėjimas. Jis drasiai gali būti vadinamas Lietuvos džiazo ambasadoriumi, grupę dažnai kviečia diplomatinės atstovybės, groti per valstybines šventes, minėjimus. Dainius – ir pats puikus diplomatas, stengiasi, kad kiekvienas grupės atlikėjas jaustųsi gerai. Grojame tik jo kurtą ir aranžuotą muziką – ji spalvinga. Beje, sekstetas netrukus minės dvidešimtmetį, tad visi didieji Lietuvos džiazo festivaliai mūsų laukia kitąmet.

– Grupės sudėtis šiek tiek pasikeitė, atjaunėjo. Kaip jautiesi grodamas su vyresniais kolegomis, kurie paprastai tituluojami Lietuvos džiazo grandais?

– Pasikeitus keliems nariams, grupė atjaunėjo. Nesu jauniausias. Domas Aleksa pakeitė Leonidą Šinkarenką, atėjo Kęstutis Vaiginis, kuris artimas mano kartai. Manau, kad Dainius motyvuoja atlikimo kokybės pokyčius, ieško, kas geriausia. Svarbu, kad grupės sudėtis kuo mažiau keistųsi, tai lemia užkulisinį darbą, gastroles.

– Turi dar vieną kūrybinį iššūkį. Dabar pradėjai eiti Kauno bigbendo meno vadovo pareigas. Tikriausiai tai visai kitokia patirtis, nei groti D.Pulausko sekstete? Kokį bigbendą radai atėjęs ir kokį tikslą sau keli artimiausiu laiku, kiek iškelsi kartelę?

– Nuo pat pradžių maniau, kad tai bus trumpalaikis pasiūlymas, o pralėkė jau treji ar ketveri metai su Kauno bigbendu. Tačiau yra kelios priežastys, kodėl save matau užimantį meno vadovo pareigas. Pirmiausia apie jį žinau nuo mažų dienų, savotiškai sekiau jo veiklą, net svajojau groti jame. Prieš dvidešimt metų tokie kolektyvai Lietuvoje buvo retenybė ir šiandien turime vos kelis bigbendus. Aš augau su tuo kolektyvu. Antra, nesinorėjo palikti bigbendo po tų trejų metų. Pamaniau, kad apsisukti ir išeiti būtų neteisinga, juk atėjo metas duoti. Man prieš akis iškilo ir Romualdas Grabštas, kuriam pavyko spręsti įvairiausias užkulisines problemas ir padaryti viską, kad bigbendas  atsirastų, gyvuotų, pelnytų savo reputaciją.

– Tavęs negąsdina bigbendo dydis ir asmenybių skirtumai bei spalvingumas?

– Faktas, kad tai nėra mažas kolektyvas. Daug skirtingų asmenybių, su kuriomis reikia komunikuoti ir susikalbėti, spręsti problemas. Bet aš matau perspektyvą kelti dabartinį meninį lygį. Tai – naujos programos, kokybė. Visos galimybės tam yra – statusas, patyrę muzikantai, tačiau rezultatai pasiekiami ne iš karto. Po truputį atrandu kalbą su muzikantais, bandau juos įkvėpti ir motyvuoti. Noriu, kad jiems būtų įdomu groti, pabustų kūrybinės ambicijos, pasikeistų požiūris į darbą. Nėra taip, kad ateini, groji, užverti natas ir pamiršti. Džiazo orkestras turi savų niuansų ir su jais visais kolektyvas nori susipažinti, gilintis ir nuolat mokytis. Šiuo metu bigbendas po truputį bunda iš žiemos miego ir turi pakilti. Reikia išspręsti daug ūkinių klausimų. Turime keisti įvaizdį, reikalingi profesionalūs įrašai, deramas matomumas. Tuomet miestas galės didžiuotis šiuo kolektyvu. Įžvelgiu šio darbo prasmę. Prireiks laiko, bet po trejų ar ketverių metų šis kolektyvas atrodys kitaip.

– Kaip Kauno bigbendo muzikantai priėmė pokyčius šį rudenį? Pastarųjų kelerių metų istorija buvo nerami.

– Nesu linkęs gręžiotis į praeitį, tačiau muzikantai nėra kvaili – jie supranta, kas vyko įstaigoje ir kaip ne visada teisingai su jais buvo elgiamasi. Meno koletyvo specifika yra kitokia nei įprastos įstaigos. Tam, kad darbas vyktų kokybiškai, o rezultatai apčiuopiami, reikalinga gera atmosfera – juk čia darbas nėra mechaniškas. Kiekvieno žmogaus asmenybė ir psichologinė būklė yra svarbi. Jeigu patiriamas spaudimas, savivertė ir pasitikėjimas smunka, atsiranda nepasitikėjimas, atmestinumas. Aukštos meninės vertės projektai pasimeta tarp komercinių. Negali apsimesti, kad viskas gerai, tai prilygtų ramiam knygos skaitymui viduryje karo lauko. Taip nebūna. Viena pirmųjų mano parengtų programų miestui skambės lapkričio 15 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, pristatysime popietę visai šeimai "Ponas saksofonas" su bigbendo saksofonininkais.

– Liutaurai, tave su Kaunu sieja ne tik bigbendas. Mūsų pokalbis vyksta naujo gyvos muzikos klubo "Orixo" patalpose. Visi žinome, kaip klubai atsirasdavo ir dingdavo, suprantame mažos Kauno muzikos rinką specifiką. Kas labiausiai paskatino kelti vėliavą? Drąsa, kūrybinės intencijos, galbūt susitiko keli žmonės, vedami tos pačios idėjos?

– Geriau sumanus ir išmintingas žmogus nei drąsus kvailys. Ne vakar nusprendėme kurti klubą ir tavo įvardytą specifiką suprantame. Pridursiu: Kaunas nėra sostinė ir veiksmo čia gerokai mažiau. Su kolegomis ilgai dirbome koncertų, muzikos srityje, matėme žmonių poreikį gyvos muzikos renginiams plačiąja prasme. Pasirodė, kad tokio dydžio mieste kaip Kaunas gyvos muzikos yra per mažai, ypač žiemą. Mano kolega Šarūnas brandino tokio klubo idėją penkiolika metų. Per tą laiką įvyko daug bandymų, tačiau nieko naujo be kelių rinkos senbuvių nėra. Jaučiasi, kad Kaune nebuvo vidurinės grandies koncertų vietos. Ne arenos su keliolika tūkstančių vietų, ne koncertų salės, tačiau jaukaus, nišinio, beveik kamerinio klubo. Kažkas turėjo tai padaryti. Ir atsidūrėme taške, kai nėra kur trauktis, patalpos įrengtos, vyksta paskutiniai darbai. Jaučiame ypač didelį atlikėjų, prodiuserių, vadybininkų palaikymą. Jų projektai dažnai aplenkdavo Kauną vien dėl to, kad nebuvo stabilios, nuolat veikiančios, kokybės kartelę iškėlusios vietos. Ne visi nori pasirodyti arenose. Ši maža vieta papildys miesto kultūrinį gyvenimą. Dabartinis tempas, kurį numatėme, du trys renginiai per savaitę turėtų išlikti. Scena atvira ne tik gerai žinomiems, bet ir jauniems atlikėjams, jeigu jie tik bus subrendę jai.

– Kalbant apie klubą neišgirdau žodžio džiazas.

– Bet aš nepaminėjau ir kitų žanrų. Mūsų tikslas – pateikti kuo spalvingesnę stilistinę paletę. Dar anksti galvoti apie kassavaitinius džiazo projektus, neabejoju, kad, laikui bėgant, jų bus daugiau. Ir ši erdvė yra tinkamiausia šiam žanrui. Norėtume rengti ir kassavaitinius jam session, bet matau, kad tai sunkiai įgyvendinama. Kaune labai mažėja džiazo muzikantų.

– Džiazo vandenys Kaune senka?

– Taip. Jį prilaiko Kauno bigbendas ir "Kaunas Jazz" festivalis, keli entuziastai. Džiazo scena nukraujavo – daug muzikantų išvyko į sostinę, užsienį. Gal tai natūralus procesas, praeis daugiau laiko, situacija keisis, regeneruosis. Atsiras stipri džiazo katedra Muzikos akademijoje, o atlikėjai ieškos vietos saviraiškai. Vilniuje situacija panaši. Nors muzikantų daugiau, nėra erdvių jiems reikštis, muzikantai savo iniciatyva kalbasi su mažų kavinių, vyninių savininkais, įtikina, kad muzika tinkama ir reikalinga.

– Kokia emocija dominuoja atidarius klubą? Euforija ar nuovargis?

– Dar turime nuveikti daug ūkio darbų, tebėra biurokratiniai barjerai. Susiduriu su dokumentais, tvarka, kurią matau pirmą kartą gyvenime, tad daug mokausi. Su gera komanda šias kliūtis įveikti lengviau.

– Ar jautiesi iki galo save realizavęs? Tavo biografija, galima sakyti, nepriekaištinga. Studijos Berklyje, platus pažinčių ratas. Nekilo minčių likti Niujorke?

– Labai rimtai svarsčiau likti Niujorke. Šis miestas mane tebetraukia. Kai negavau žaliosios kortelės, įvertinau įdirbį  Lietuvoje, nors ir įvyko trejų metų pertrauka. Interneto laikais nebūtina gyventi kur nors už Atlanto, kad ten būtų girdima tavo muzika, gyvenamoji vieta tam neturi reikšmės. Mano tikslas – kurti muziką. Aišku, didmiesčiuose daugiau šansų sutikti reikiamus žmones, megzti kontaktus. Jeigu man būtų devyniolika, ko gero, būčiau likęs. Bet man buvo beveik trisdešimt, nenorėjau kurti visko nuo nulio, tam prireiktų per daug laiko. Kaune sukūriau savo kūrybos bazę, rengiu įrašų studiją. Svečioje šalyje sukurti tai, ką turiu Kaune, užtruktų begalę laiko, nekalbant apie klubo atidarymą. Tarp mano pažįstamų daug muzikantų, suradusių savo vietą užsienyje. Žinau, kiek pūdų druskos jiems reikėjo suvalgyti ir kiek laiko praleisti studentiškomis sąlygomis, kol pradėjo skinti pirmuosius vaisius.

Džiaugiuosi grįžęs. Nesu atsiribojęs nuo pasaulio, kas mėnesį kur nors keliauju groti. Ir kuo daugiau keliauji ir pamatai, tuo lengviau grįžti namo, pamatyti potencialą. Turiu tai, apie ką svajojau.