Šiemet minimos 100-osios prancūzų rašytojo ir diplomato Romaino Gary gimimo metinės. Jau šį savaitgalį Nacionalinis Kauno dramos teatras pakvies į premjerą pagal vieną ryškiausių Lietuvoje gimusio rašytojo autobiografinę knygą "Aušros pažadas".

Kodėl pasirinktas būtent šis R.Gary romanas? Aiškindamiesi priežastį ir būsimo spektaklio subtilumus, trumpai atokvėpio akimirkai susitikome su režisiere Agne Sunklodaite.

– Ar Jūsų pasirinkimui įtakos turėjo tai, kad "Aušros pažadas" labiausiai susijęs su Lietuva?

– Be abejo, šiame romane ryškūs epizodai iš Vilniaus laikotarpio: pirmas įsimylėjimas ir meilės įrodymo žygdarbis – suvalgytas gabalas vaikiško kaliošo, baleto, vokalo pamokos, mados namų, atidarytų šešioliktuoju numeriu pažymėtame bute, tuometėje Wielka Pohulianka g., kuriame gyveno su mama, atmosfera ir daug kitų detalių. Būtent tai, kad "Aušros pažade" labai daug R.Gary vaikystės, jaunystės gyvenimo patirties epizodų, leidžia kalbėti, kaip tampama menininku, kaip gimsta kūrėjas, kodėl jis kelia vienokių ar kitokių klausimų.

"Aušros pažadas" į mano rankas pakliuvo dar studijuojant aktoriaus meistriškumą. Tuomet pagalvojau: "Jeigu būčiau vyras, norėčiau suvaidinti R.Gary." Medžiaga labai viliojo, bet motinos vaidmeniui dar nesijaučiau pribrendusi, režisūrinės idėjos dar tik formavosi, tad padėjau šią puikią knygą į stalčių. Na, o šiemet, kaip tik minimos 100-osios rašytojo gimimo metinės. Graži proga prisiminti arba susipažinti su R.Gary ir jo kūryba, kuri šiandien labai aktuali. Aplink tvyro karo įtampa, humaniškumo, sąžinės sąvokos dažnai iškreipiamos arba apie jas pamirštama, todėl atsigręžti į R.Gary kūrybą tiesiog būtina. Mūsų spektaklis neatskleis visos rašytojo gelmės, neišlukštens visų prasmių, nes tai – tiesiog neįmanoma. Mūsų tikslas – iškelti kūrėjo gimimo, jo tapatybės, atsakomybės klausimus. Ir dar: "Aušros pažadas" – ne šiaip autobiografinė knyga. Tai ir odė motinai. Giedame ją ir mes savo spektakliu, nes R.Gary ir jo motina – neatsiejami. Juk motina jį įtikino į gyvenimą žiūrėti kaip į meno kūrinį, įskiepijo tikėjimą geresniu gyvenimu ir daugybę kitų svarbių dalykų.

– Jūs ne tik šio spektaklio režisierė, bet ir inscenizacijos autorė. Ar buvo lengva atrinkti epizodus, kuriuos norėjote perkelti į sceną?

– Knyga parašyta pasakojimo forma – joje daug puikių atskirų epizodų. Pasirinkti, kuriuos naudosime spektaklyje, buvo išties sudėtinga. Beje, man labai padėjo aktoriai. Iš pradžių atsinešiau pradinį pjesės variantą, o paskui daug kalbėjomės su aktoriais Jūrate Onaityte ir Sigitu Šidlausku, diskutavome. Repetuodami kai kurias vietas keitėme – medžiagą prisijaukinome visi kartu.

– Kokią spektaklio formą pasirinkote?

– Norėjosi išlaikyti pasakojimo formą. Priešingu atveju tektų atsisakyti autoriaus požiūrio, autoironijos. R.Gary – labai puikus pasakotojas. Kartais svarbu, ne ką jis pasakoja, bet kaip tą daro. Jis kalba spalvingai, įdomiai ir jautriai. Manau, siužeto nepakanka. Netgi sukūrus dialogus, būtų labai sudėtinga – prarastume didžiąją dalį autoriaus pozicijos, žavesio. Tad veiksmas spektaklyje gimsta iš pasakojimo, iš prisiminimo. Žaidžiame atviromis kortomis. Esame teatre. Pasakojame šią istoriją, kuri mums labai patinka, nes jaudina. Ten randame ir pačius save. Teatras labai tinkama vieta, nes R.Gary motina buvo aktorė, mylėjo teatrą, įskiepijo tą meilę ir savo sūnui. Kartu meilę menui. Pasirinkome atvirą, žaidybinį teatrą. Nenorime užsidėti perukų ir bandyti atkurti istorines asmenybes. Mums tai nėra svarbiausia – svarbiau idėja nei istorinis tikslumas. Linijos tarp prisiminimų, ano laiko, šiandienos nusitrynusios, neryškios. Teatrinis žaidimas kyla iš pasakojimo.

– Ar naudosite spalvas, kuriomis R.Gary romane nutapė save ir motiną?

– Taip. Mamos ir Romaino manieros, personažai gimė labai natūraliai, žingsnis po žingsnio, specialiai nekopijuojant, remiantis vidine logika. Dabar atrandame jau ir panašumų. Bet pradėjome ne nuo jų.

– Spektaklyje veikia du aktoriai, naudojate mažai dekoracijų. Ar žiūrovui nestigs vizualių įtaigos priemonių?

– Pasikliausime minimaliomis teatrinėmis priemonėmis. Norėjosi visiškai atsisakyti vaizdo projekcijos. Tiesa, liko rašomo teksto projekcija – ji reikalinga konstruojant spektaklį, tarnauja kaip personažo antrasis "aš". Rodysime trumputę nebyliojo kino ištrauką: 1916 m. režisieriaus Jakovo Protazanovo juostos "Pikų dama" epizodą, kuriame veikia aktorius Ivanas Mozžuchinas. Knygos gerbėjai ir R.Gary biografijos žinovai puikiai supras kodėl.

– Šis spektaklis – jau antrasis, skirtas suaugusiųjų publikai. Neseniai pristatėte monospektalį "(ne)mano istorija" pagal Herbjørg Wassmo romaną "Šimto metų istorija". Lig šiol daugiausia kūrėte mažiesiems teatro žiūrovams. Kaip įvyko šis posūkis?

– Poreikis kurti vyresnei teatro publikai atsirado natūraliai. Niekada nemaniau, kad kursiu tik vaikams ar tik suaugusiems. Norisi kalbėti su visais žiūrovais. Tiesiog taip susiklostė. Kurti vaikams – labai įdomu, paskatinta pedagogų, nuo to ir pradėjau. Gink Dieve, niekada nenustosiu to daryti, nes čia matau didelę prasmę ir atsakomybę. Bet esu suaugęs žmogus ir yra dalykų, apie kuriuos norisi pakalbėti su suaugusiaisiais. Be to, manau, kad "Aušros pažadas" – labai tinkamas spektaklis jaunuoliams. Šis romanas – būtent ta knyga, nuo kurios galima pradėti pažintį su autoriumi, joje labai daug jaunam žmogui artimų dalykų, paralelių.

Taip jau sutapo, kad ir vėl pasirinkau autobiografinę knygą. Nors abu spektakliai skirtingi – vienas apie moters identiteto paieškas, kitas – apie kūrėją, tačiau yra spektaklius siejanti jungtis. Nesakysiu kokia, tegul lieka paslaptimi. Kas žino, gal bus ir trečias spektaklis, savotiškas triptikas.

Komentarai

Jūratė Onaitytė
Aktorė, atliks Motinos vaidmenį

Nesu linkusi prieš premjerą kalbėti apie būsimą personažą, tačiau džiaugiuosi, kad turiu dar vieną galimybę prisiliesti prie R.Gary kūrybos. Prieš keletą metų man teko ponios Rozos vaidmuo spektaklyje "Gyvenimas dar prieš akis", pagal Émil Ajaro slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus romaną, kurį režisavo aktorė ir režisiere Eglė Mikulionytė teatre "Jaja". Pamilau šį autorių. Per "Aušros pažado" repeticijas jaučiau didelį malonumą ieškoti personažo spalvos, pamažu, neskubant prisijaukinti, kaip mes, aktoriai, sakome, savo heroję. Tikrai puiki medžiaga. Labai smalsu, kaip ją priims žiūrovas.

Sigitas Šidlauskas
Aktorius, atliks R.Gary vaidmenį

Labai tikiuosi, kad šios R.Gary "Aušros pažade" papasakotos nostalgiškos istorijos apie sūnų ir mamą sceninė versija bus tokia pat įtaigi, kupina švelnaus humoro, šviesos ir tikėjimo.

Faktai iš R.Gary biografijos

"Kazokas, truputį totorius, maišytas su žydu", – taip save romane "Aušros pažadas" apibūdino autorius. Rašytojas, kurio tikrasis vardas Romanas Kacewas, gimė 1914 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Jo motina – aktorė Mina Kacewa (teatrinis vardas – Nina Borisovskaja ), tėvas – Leiba Kacewas. Iširus tėvų santuokai, buvo apsuptas begalinės motinos meilės ir skatinimo tapti garsiu žmogumi: "Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabriele D'Annunzio! Jis siūdinsis drabužius Londone!"

R.Gary – žmogus legenda. Rašytojas, karo didvyris, Prancūzijos konsulas, dviejų Goncourt'ų premijų laimėtojas. Parašė 30 knygų, daugybę scenarijų, sukūrė ne vieną kino filmą. "Į gyvenimą žvelgiu kaip į didžiulę estafetę, kurioje kiekvienas mūsų prieš pargriūdamas privalo kuo toliau nunešti iššūkį būti žmogumi", – yra rašęs su Lietuva susijęs rašytojas.

Garsėjo populiarumu tarp moterų. 1944 m. susituokė su britų rašytoja Lesley Blanch. R.Gary diplomatinė tarnyba juos blaškė po įvairiausias šalis ir miestus: Bulgariją, Šveicariją, JAV. 1963–1970 m. buvo vedęs kino ekrano žvaigždę aktorę Jean Seberg. Pora susilaukė sūnaus Alexandre Diego Gary.

1980 m. gruodžio 2 d., parašęs atsisveikinimo laišką "Aš pasakiau viską", rašytojas nusišovė savo bute Paryžiuje. Sakoma, kad jis paniškai bijojo senatvės.